2014-ųjų metų pabaigoje Lietuvos Seimui priėmus Visuomenės informavimo pataisas, devyniolika metų nepertraukiamai dirbusią Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją pakeitė 2015 m. sausio 27 d. įsteigta Visuomenės informavimo etikos asociacija. Jos steigėjai – viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir žurnalistus vienijančios organizacijos, kurių deleguoti nariai sudaro Visuomenės informavimo etikos komisiją. Apie naujosios organizacijos veiklą ir visuomenės informavimo etikos iššūkius kalbamės su jos pirmininke, Lietuvos žurnalistų draugijos Centro valdybos pirmininkės pavaduotoja bei Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos vadove VAIVA ŽUKIENE.
Neseniai suformuota nauja Visuomenės informavimo etikos komisija. Kuo šis naujas darinys skiriasi nuo ankstesniosios Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos?

Nuo šių metų įsigaliojusi Visuomenės informavimo įstatymo pataisa iš esmės pakeitė iki tol galiojusią sistemą. Viešosios informacijos rengėjų bei skleidėjų etikos ir profesionalumo klausimais rūpintis pavesta Visuomenės informavimo etikos asociacijai bei jos suformuotai Visuomenės informavimo etikos komisijai. Priminsiu, kad daugelį metų veikusi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neturėjo teisinio statuso, buvo išlaikoma iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skiriamų lėšų, tarp jos narių buvo ir nedaug su žiniasklaida susijusių organizacijų atstovų. Įstatymo pataisos patikslino daugelį Komisijos veiklos aspektų: tai yra asociacija, kurios steigėjai yra nacionaliniu mastu veikiančios ir žurnalistus ir/arba leidėjus vienijančios organizacijos; asociacija turi aiškiai apibrėžtą pajamų šaltinį – tai yra transliuotojų ir retransliuotojų metinės įmokos už veiklą, kurių dydį nustato Kultūros ministerija; aiški naujų Asociacijos narių priėmimo tvarka; patikslinta Komisijos veikla bei pavesta naujų funkcijų.

Kokie šiandien žiniasklaidos etikos sargų tikslai, iššūkiai ir lūkesčiai? Kaip manote, kokių pokyčių apskritai reikalauja mūsų informacinės visuomenės amžius ir kokios visgi realios etikos tendencijos?

Tikslai, iššūkiai ir lūkesčiai išlieka tie patys: profesionalumas ir dar kartą profesionalumas. Tik tokiu atveju galima tikėtis sąžiningos, keliančios kartais ir nepatogius klausimus, ieškančios ir randančios atsakymus žiniasklaidos. Suprantama, galbūt sunku būtų tikėtis visiškai vienodų kriterijų tiriamajai žurnalistikai ir „bulvarui“, tačiau netgi ir šias, atrodytų, taip toli viena nuo kitos esančias žiniasklaidos sritis turi vienyti pagarba žmogui, etikos standartų laikymasis bei atsakomybė tiek prieš vartotoją, tiek ir prieš kolegas žurnalistus.

Šiuo metu plušama prie naujojo etikos kodekso sudarymo. Kokie kodekso aspektai, Jūsų manymu, yra labiausiai pažeidžiami, kokios pastebimos spragos?

Pagal įsigaliojusias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas Komisija turi vadovautis Visuomenės informavimo etikos kodeksu, kurį tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas. Atstovų susirinkimą šaukia ir jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Nors atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Kaip matome, naujo Kodekso priėmimas yra gana sudėtinga procedūra, jau nekalbant apie tai, kad jo projektą turėtų svarstyti ir savo pastabas teikti įmanomai daugiau žiniasklaidos organizacijų ar su ja susijusių asmenų.
Kol kas Komisija darbe vadovaujasi nuo 2005 m. galiojančiu Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Suprantama, prieš dešimtį metų sukurtas dokumentas šiandien negali atsiliepti į absoliučiai visus nūdienos iššūkius, todėl jis ir be įstatymo reikalavimo jau tikrai turėtų būti stipriai redaguojamas. Kita vertus, esminės nuostatos dėl žmogaus teisių, etiškai reiškiamų nuomonių, pareigos išklausyti kitą pusę, manau, išliks bet kuriame kodekse, nes tai yra profesionalios žiniasklaidos esmių esmė.

Kokio pobūdžio skundų daugiausia sulaukiate ir kokia žiniasklaidos sritis (radijas, televizija, internetas) dažniausiai atsiduria konflikto zonoje?

Mažiausiai skundų Komisija yra gavusi dėl radijo laidų. Netgi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos laikais nepamenu, kad jų būtų buvę nors kiek daugiau. O kuri sritis skundų pateikia daugiausia, sunku išskirti.
Dažniausiai skundžiami tie, kurie labiausiai skaitomi ir žiūrimi. Skundų padaugėja ir rinkiminių kampanijų laikotarpiu. Nors politine reklama rūpinasi Vyriausioji rinkimų komisija, dažnai žmonės rašo visiems iš eilės, tarp jų – ir mūsų Komisijai. Gauname skundų ir dėl socialiniame tinkle Facebook platinamų įrašų bei pasisakymų.
Nepasitenkinimo yra tiek iš vartotojų, tiek ir pačios žiniasklaidos pusės. Aktyvūs piliečiai skundžiasi dėl, jų nuomone, netinkamų nuotraukų, užgaulių žodžių, įžūlių antraščių. Asmenys, kuriuos aprašė ar parodė žiniasklaida, labiausiai būna nepatenkinti dėl, jų įsitikinimu, iškreiptų faktų, dėl to, kaip pateikiama informacija. Neretai pasitaiko, kad kritikuojamam asmeniui nesuteikiama galimybė išsakyti savo nuomonę ir tai išties yra rimta problema, nes Kodekso 22 straipsnis be išlygų numato žurnalisto pareigą visada sudaryti galimybę atsakyti į kritiką.

Dabar kiekvienas žmogus gali būti visuomenės informatorius, laisvai reikšti nuomonę įvairiausiais klausimais. Ypač internetinėje erdvėje, kuri suteikia visas sąlygas socialiniam forumui. Suprantama, gyvename demokratinėje visuomenėje, turime žodžio laisvę. Tačiau šalia to ir daug grėsmių… Jūsų manymu, kada asmens subjektyvūs komentarai turėtų būti vertinami kaip visuomenės informavimas? Kur reali riba?

Apskritai neapykantą skatinantys, užgaulūs tekstai, komentarai neturėtų pasiekti viešosios erdvės arba turi būti kuo skubiau iš jos šalinami. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad internetas yra niekaip ir niekieno nevaržoma erdvė, kur galima lieti visas savo emocijas be kraštų ir be ribų. Tikrai taip nėra ir, tikiuosi, niekada nebus. Netgi anoniminiai portalų komentarai turi atitikti bent minimalius teisės ir padorumo standartus, o tuo labiau įrašai, kurie yra skirti ne privačiam, bet viešam naudojimui (žiūrėjimui, skaitymui, klausymui). Netgi tokios platformos kaip youtube.com pašalina etikos reikalavimų neatitinkančius įrašus, todėl internete toli gražu nėra viskas leidžiama. Kalbant apie Facebook, svarbu, kiek vieša yra paskyra: jeigu ji prieinama visiems šio tinklo vartotojams, turi keliolika ar keliasdešimt tūkstančių prenumeratorių, akivaizdu, kad skelbiantis savo įrašus asmuo žino, kad yra skaitomas ir siekia, kad jo įrašai pasiektų kuo  daugiau žmonių.  Kad tam tikri socialinių tinklų įrašai yra savitos rūšies žiniasklaida, yra pasisakiusi ir ankstesnioji Komisija. Dėl tinklaraščių prilyginimo žiniasklaidai prieš keletą metų pasisakė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, nors informacijos srautai tikrai stipriai padidėjo, lygiai taip pat didėja ir reikalavimai informacijai, nepriklausomai nuo platinimo būdo.
Kalbant apie kitas žiniasklaidos rūšis, tarkime, spaudą, redaktorius visada turi galimybę nespausdinti nekorektiškų komentarų, skaitytojų laiškų arba pasiūlyti tiems asmenims redaguoti savo kūrybą. Sudėtingiausia yra tiesioginiame eteryje dirbantiems televizijos ir radijo žurnalistams, tačiau net ir šiuo atveju profesionalus vedėjas neleis įsisiūbuoti nekorektiškai kalbančiam pašnekovui, sugebės suvaldyti situaciją. Viskas priklauso nuo profesionalumo.

Mūsų žiniasklaidą maitina reklama, reitingai, o ir konkurencija didelė. Norėdamas išsaugoti savo darbo vietą, žurnalistas vykdo darbdavio užgaidas, net jei jos nusižengia kodekso principams. Taip lyg demoralizuojame žurnalisto profesiją. Tačiau ką daryti?..

Šis klausimas labai gilus ir platus. Atsakyti turėtų ne tik ir ne tiek Komisija, kiek visuomenė: kokios žiniasklaidos jai reikia, už kokią informaciją ji pasiruošusi mokėti? Išties daug klaidų padaryta ir švietimo sistemoje, kad visuomenė, ypač jauniausia jos dalis, nebuvo ruošiama ir mokoma naudotis žiniasklaida ir/ar viešai prieinama informacija. Kaip ir bet kuris verslas gali būti etiškas ir neetiškas, taip ir žiniasklaida paklūsta bendriems dėsniams. Kuo reiklesnė bus visuomenė, tuo mažiau darbo ateityje turės mūsų Komisija, nes prasta žiniasklaida bus mažai kam reikalinga. Tačiau reiklius skaitytojus ar žiūrovus turime išsiugdyti, o tai tikrai ne vienos dienos darbas.

Kalbėjosi Vaiva ŠTRIMAITIENĖ

lzdraugija.lt