Taip vadinasi nauja VANDOS IBIANSKOS knyga, autorės pasirinkimu skiriama tiems, „kurie, nepaisydami nieko, visad šypsosi“.
Ją 800 egz. tiražu išleido kauniškė „Artumos“ leidykla (knygos sudarytoja ir redaktorė Regina Pupalaigytė; viršelį, visą dizainą ir piešinius sukūrė dailininkė Silvija Knezekytė; atspausdino spaustuvė „Morkūnas ir Ko“).
Leidinys visuomenei bus viešai pristatytas lapkričio 4 d., trečiadienį, 17 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune (Rotušės a. 13).
– Tie, kas esame paveikti autorės esė (novelių, impresijų?) rinkinio „Gyvenimas kaip senas vynas“, vėl esame kviečiami pasinerti į GYVENIMĄ, – teigia Nijolė Grinevičiūtė, Lietuvos žurnalistų draugijos narė. – Šįkart ataidintį subtiliais, nostalgiškais klavesino garsais. Sakysite, visos knygos yra apie gyvenimą? Na taip, bent jau dauguma. Tačiau gyvenimą apkabinti, paglostyti, pažnaibyti, priminti jo tikrąją vertę ir vietą geba retas rašytojas. V. Ibianskos ryšys su praeitimi ir dabartimi, iškilme ir kasdienybe, su mūsų menkumu ir didyste liejasi iš puslapių nepaprastai turtingos kalbos ir „smūginių“ asociacijų tėkme. <…> Tuščias būtų kritiko noras apibrėžti žanrą, rasti „stalčiuką“ V. Ibianskos žvilgsniui į gyvenimą. Versmė, nešanti mus ir autorę per šeimos, kariuomenės, Bažnyčios, Lietuvos ir jos istorijos slenksčius, šniokščia, pagauna ir žavi… <…> Šioje knygoje V. Ibianska dosniai atidaro kasdienių paslapčių, kurias žinome, tik nesame apmąstę, skrynią. Knygos puslapiuose sutiksime ne herojus (veikėjus, personažus ir kt.), o patys save. Tokius nuogai tikrus, aiškius, gal truputėlį šaržuotus, bet aprašytus su pagarba ir meile. Ironija ir kandokas šypsnys – tai mums, skaitantiesiems, skiriami vitaminai, apie kuriuos vaikystėje mamos sakydavo: kartoki, bet sveiki…“
Mūsų svetainės lankytojams pateikiami du tokie „vitamininiai“ tekstai iš V. Ibianskos naujosios knygos „Gyvenimas kaip klavesino garsai“.
Primintina, kad V. Ibianska yra ilgametė katalikiškos žiniasklaidos žurnalistė, Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatė (2006 m.). Pirmoji jos knyga „Gyvenimas kaip senas vynas“ išėjo 2012-aisiais.
LŽD inf.
***
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Vanda IBIANSKA
Rudens antielegija
Šlykštu. Dienos trumpos kaip kūdikio marškinėliai. Apie lapus nėra ko kalbėti, nes dar spalį nubyrėjo, dabar krenta tik likučiai. Automobilio ratai jais slysta, iki avarijos vos milimetras. Saulė branginasi it kokia kino žvaigždė – švysteli akimirkai ir vėl dingsta už tankių debesų užuolaidų. Žiburį reikia deginti vos ne – ką ten „vos“ – visą dieną, jei esi darbe. Kas sugalvojo tas visas: „Šiltas, gražus rudenėlis, čiū dra, dra lia lia“! Arba poetų pramanai apie geltonus krentančius lapus, rudens romantiką. Realybė kitokia. Nyku, šalta, drėgna ir tamsu. Plius lapkričio depresija. Beje, atkreipėte dėmesį į iliustruotuose žurnaluose skelbiamą platų depresijų spektrą? Ten rašo, kad yra rudens, žiemos, pavasario ir net vasaros depresija. Tokių rašymų tikslas aiškus: pirkite, broliai lietuviai, antidepresantus ir meskite monetas į vaistų prekijų kasas.
Jokių metų laikų depresijų nėra ir kvit! Aš nenoriu nei tos rudeninės, nei žieminės, nei juolab pavasarinės. Vadinamoji sezoninė depresija yra tiesiog juodas pavydas. O ką? Argi ne natūralu pavydėti pietiečiams, kad pas juos šviečia saulė ir žydi gėlės? Imkime, pvz., Australiją. Ten dabar pats smagumėlis, nes pavasaris! Na ir tegu. Užtat pas mus nėra laukinių šunų dingo, mirtinai nuodingų gyvačių, kengūros neliuoksi kur papuolė ir nebūna smėlio audrų. Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog meškiukų koalų irgi nėra. Šie tai simpatiški, bet amoralūs, nes prievartauja savo pateles. Ir apskritai nieko gero toje Australijoje, jeigu įsigilinsim. Kiti šūkalioja: „Ak, Egiptas!“ Na ir kas?! Saulė ten lapkritį tai šviečia, vanduo jūroje irgi šiltas. Be to, palmės. O kitkas? Arabai prikimba siūlydami savo prekes taip, kad vis vien nupirksi. Iki Gizos piramidžių toli, o ir pačios piramidės ne tokios didelės, kaip įsivaizduojame. Zuoko dangoraižis Vilniuje didesnis. Vandenį buteliais reikia pirkti, iš čiaupo neatsigersi. Pas mus – prašom! Gerk nors kibirą, neapsinuodysi, tik apsisiusiosi. O dar sako: „Ak, Egiptas!“
Apie Vidurio Afriką nė kalbėti neverta. Ką ten Kenija ar Tanzanija! Sostinės – milijoniniai miestai, o man ir Kaunas per didelis. Į žirafas, liūtus ir raganosius leidžia pažiūrėti tik iš visureigio, jei anie apskritai pasirodo. Štai Kauno zoologijos sode vėpsok iki soties. Tiesa, čia nėra krokodilų, na, nebent koks mažiukas. Ten jų natūralioje aplinkoje pilna, stebeilykis lig valiai, tik kažkodėl niekas nenori. Ten šilta, bet kas iš to?
Yra tokių, kurie aikčioja dėl Kalifornijos. Tikrumoje irgi nieko gero. Bilietai į ten brangūs, viešbučiai taipogi, Džulija Roberts ir Bredas Pitas gatvėmis neslampinėja, amerikiečiai storuliai, nenorom imsi gerti koką ir valgyti greitmaistį.
Per kapitalizmo uolas bent kiek prasikalę lietuviai suskanta pirkti apartamentus visokiose dominikose – margaritose. Atseit, šilta, darganų nėra. Taigi, taigi, kaipgis. Tuoj bus ne tik šilta, bet ir karšta: iš vienos pusės – raudonoji Kuba, iš kitos – Venesuela.
Kokia Meksika, Ekvadoras, Peru būtų neblogai. Egzotika, gitaros, agavos, indėnai, nuostabios konkistadorų pastatytos bažnyčios. Betgi – kalnai! Visur, kur bepažiūrėsi, arba Meksikos kalnynas, arba Andų Kordiljeros. Kasdien pumpuoti aukštyn? Tai jau ne. Kaune, jei kas, funikulierius užveža. Ir koks įdomumas vaikščioti po Limą, Kitą ar Meksiką, kai ten visi kalba tik ispaniškai ar portugališkai? Pas mus tai net Telšiuose lietuviškai kelio gali paklausti, o ten?
Apie Okeanijos salas nėra ko užsiminti, nes ten tarp aborigenų dar pasitaiko kanibalų.
Viską kruopščiai pasvėrus, įvertinus ir apmąsčius, galima padaryti rimtą išvadą: geriau kaip Lietuvoje niekur nėra.
Čia nebūna atogrąžinių liūčių, cunamių. Devynis mėnesius lyja nuostabus lietus, įvairuojantis nuo krušos iki dulksnos. Saulė pernelyg nespigina it pasiutusi, nedegina, o švelniai, tarsi mergelė, retsykiais droviai dirsteli ir pasislepia. Nesibado bjaurūs kaktusai, agavos, tik kartais ne itin skaudžiai nutvilko dilgėlė, iš kurios gali net salotų pasidaryti ar sriubos išsivirti, jei esi vegetaras. Pabandytum iš kaktuso. Po Dzūkijos miškus nesibasto raganosiai. Nebent grybautojai ar paleistuviai, bet vėlų rudenį ir šių mažai.
Kas sakė, kad Lietuvoje lapkritį nyku?! Čia gera. Tuoj ateis žiema, Kalėdos, iškris sniegas. O dabar – tylos, apmirimo, sulėtėjimo laikas. Lėkėme juk kaip pašėlę ištisus metus, tad nurimkime, ilgiau pamiegokime, daugiau paskaitykime. Galvokime, kad lapkritis – tai mėnesį laiko besitęsiantis vakaras. Nes taip ir yra.
2006 m. lapkritis
***
Ne į temą
Turėčiau rašyti apie Dešimt Dievo įsakymų, bet vis nepataikau į temą. Na ką aš, nuodėmingoji, galiu protingo ir pamokomo pasakyti apie I, II, III Dievo mums duotos „konstitucijos“ – Dekalogo straipsnius? Suregsiu kelias banalybes, tai ar bus įdomu skaityti? Aukščiausiojo prisakymus išmano kunigai, teologiją studijavusieji pasauliečiai, tad tą reikalą palieku jiems. Laikui atėjus pradėsiu (irgi savaip) gal nuo IV ar V įsakymų, ne anksčiau. Ir taip jau mano nuodėmių sąrašas ilgesnis už „Odisėją“ ir „Iliadą“… Tad kol kas rašysiu apie tai, kas mane sujaudino. Mat naiviai galvoju, jog maži, bet svarbūs dalykai yra vienodai svarbūs visiems. Ar nėra?
Taigi, linksmų žinių neturiu. Gal išskyrus tai, kad gyvenu gerai. Sveikata bloga pagal amžių, plius kitos papildomos rimtos problemos. Bet esu gyva! Nors seniai turėjau numirti. Ar tu, mielasis ir ištikimasis skaitytojau (-a), irgi džiaugiesi panašia situacija? O kodėl nesidžiaugi? Gal darai klaidą?
Štai šiandien šlykšti, apniukusi diena, šildymas ir vanduo brangūs, maisto produktų kainos kyla, Seimo laikinoji Loreta, apsvaigusi nuo pergalės vyno, išdarinėja nei šį, nei tą, jaunimėlį ir vidutiniokus užauginom tokius, kad 80 proc. jų protas prilygsta infuzorijos ar kito vienaląsčio protui (žr. komentarus internete) ir… Ir ką?! Ir nieko! Prisimenu tai, kad turiu stogą virš galvos, nebadauju, kaip kokiame Sudane ar Somalyje, nevaikštau pėsčia, dar neperskaičiau nei 0,0001 proc. reikiamų knygų, galiu net atostogų pietuosna pas arabus nuvažiuoti. Tik ar verta?.. Krosnies kūrenti nereikia, vandens šildyti irgi, parduotuvėse netuščia, seni automobiliai kuo puikiausiai važiuoja. Gyvenimas yra gražus! Ne, jis tiesiog puikus, todėl drybsau skaudančiu stuburu kaip sotus smauglys ir rašau šitą opusą. Gal jums blogai? Siūlau gerai pagalvoti ir tikrai prisiminsite nemažai pozityvių dalykų.
* * *
Tiek prisiskaitau apie mokslo laimėjimus, kad ne juokais suima baimė. Štai sužinojau, kad kuriamas preparatas, radikaliai (!) pagerinsiantis atmintį ir dėmesio koncentraciją. Čia tau ne Higso bozonas! Bet to dar maža. Jau daromi (ar tik planuojama daryti, nebepamenu) pirmieji bandymai su elektronika įsibrauti į žmogaus smegenis siekiant pagreitinti jų darbą. Galvojama, kaip kompiuteriu aktyvuoti smegenų veiklą. Teisinamasi, kad tai būtų taikoma tik psichoterapijos efektyvumui didinti. Na ir na! Greit studentai prieš egzaminą turės pasiusioti į buteliuką, nes teks tikrinti šlapimą: ar tikrai egzaminuojamasis nenaudojo dopingo?
Aišku, prasta atmintis – didelė blogybė. Dar blogiau – Alzhaimerio liga. Bet į mano smegenis, mokslo korifėjai, nelįskite nei su chemija, nei su savo aparačiukais, nei su kompiuteriais. Geros ar blogos, jos yra mano! Gavau dovanų iš Dievo. Jos ne instrumentas, kuriuo galima manipuliuoti. Pabandykit tik. Sužvėrėsiu kaip rudoji meška viduriams užkietėjus. Maža jums nepasirodys. Mano smegenis reguliuoti ir keisti sugalvojo! Ieškokit sau zombių ar mankurtų kitur. Geriau susirūpintumėte, kaip Alzhaimerio ligą išgydyti ar badu kasdien mirštančius vaikelius ir senelius Afrikoje pamaitinti.
* * *
Dar iš mokslo. Dabar jau mokslininkai tvirtina, kad žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo būdo atsiradimas senovėje pakenkė žmonių sveikatai! Nomadų, t. y. visokių klajoklių ir piemenų, genčių gyvenimo trukmė buvo ilgesnė nei žemdirbių ir sveikata kur kas geresnė. Neva medžioklė, gamtos gėrybių rinkimas, grūdinimasis (kuo jis čia dėtas? Juk romėniškose pirtyse nesilepino) lėmė įvairiapusišką, visavertę mitybą, natūraliai atsirandančias pasninko dienas (kai neturėjo, ką valgyti…) ir kur kas geresnę fizinę formą. Archeologai, antropologai kraipo galvas, bet iškasti kauleliai ar net griaučiai nenuginčijamai liudija buvus šį faktą. Kažkodėl niekas neužsimena apie kūdikių, gimdyvių mirtis, žvėrių sudraskytus žmones. Pamanykit tik! Žemę dirbti žmogui buvo kenksminga, geriau medžioti, grybauti, uogauti, žoliauti. Hm… Gal.
* * *
Nutūpiau ant mokslo ir negaliu nulipti. Maža to, urzgiu, kaip alkana pantera prapuolus pienui. Betgi kas tiesa, tas tiesa. O tiesa ta, kad daug bėdų pridaro Nobelio premijos laureatai. Taip, taip! Štai Knutas Hamsunas (1920 m. nobelistas) protestavo ir piktinosi, kad norvegai karšta meile nepamilo įsiveržusios į jų šalį Hitlerio kariuomenės. Mat jis Adolfu labai žavėjosi… Jeanas-Paulis Sartre’as (1964 m. nobelistas) tiesiog putojo iš įtūžio, jog Vakarai nemyli komunistų ir SSRS, JAV kariauja Vietname (o rusai – ne?), karštai rėmė sovietų siautėjimą 1956 m. Vengrijoje, 1968 m. Prahoje, šlovino drg. Fidelį Castro, drg. Mao Zedongą ir kitų draugų vorą Lotynų Amerikoje. Ir gerai, kad atvažiavęs į Kauną ir Eduardo Mieželaičio nuvestas apžiūrėti griūvančių sugriuvusios Kauno pilies griuvėsių geru prancūzišku batu įmynė į šviežią krūvą. Taip jam ir reikia. Jo sugyventinė Simone de Beauvoir irgi įmynė ir paslydo. Irgi gerai. Va, jums, socializmas su netolimu komunizmu!
Keisčiausias buvo Aleksandras Solženicynas (1970 m. nobelistas). Tas kovojo prieš JAV demokratiją (kai ten jį priėmė ir priglaudė), mokesčių mokėjimą, o sugrįžęs į Rusiją protestavo, kad joje… per daug laisvės, nes reikėtų tiek, kiek buvo caro laikais. Še tau ir „Gulago archipelagas“.
Bet čia tai vis rašto žmonės, literatai, filosofai. O štai mokslininkai nobelistai Georgo Busho laikais susibūrė į kelių dešimčių grupę ir ėmė šūkalioti, rašyti peticijas, kad JAV nuskriaudė raudonąją Kubą ir ypač Fidelį Castro.
Norom nenorom prisimena sena tiesa: dideli gabumai ir išmintis yra skirtingi dalykai. Jie retai derinasi tame pačiame individe.
* * *
Dar šis tas iš mokslo-ne mokslo srities. Irgi ne į temą, bet įdomu. Jungtinėje Karalystėje gyvena toks britas mokslininkas (biologas, zoologas ir t. t.) bei ypač populiarių televizijos laidų vedėjas profesorius Desmondas Morrisas. Jis tvirtina, kad evoliucija labai nepalanki vyrams ir net stumia juos išnykimo link. Profesorius sumąstė, kad vienas vyras gali apvaisinti 50 moterų (įdomu, kaip paskaičiavo). Nerašo, per kokį laiko intervalą ir kokiu našumu turėtų triūsti tas darbštuolis. Taigi, pasak mokslininko, 50-čiai moterų užtenka vieno vyro, o kiti tegul eina kariauti ir išžudo vienas kitą. Gerai skaičiuojantis britas primena, kad jei pirmykštėje bendruomenėje būtų susiklosčiusi tokia situacija, jog liktų 50 vyrų ir 1 moteris, tai žmonių šiandien mūsų žemelėje nebūtų. Štai taip!
Dar tas britų taip mėgstamas biologas leidžia sau viešai konstatuoti, girdi, moterų genijų žmonijos istorijoje visai mažai, tačiau lygiai taip pat mažai ir idiočių. Tarp vyrų, pasak jo, viskas atvirkščiai, t. y. daug genijų ir daug idiotų… Prof. Morrisas pataria gerbti moteris už atsakingumą, protingą atsargumą, nes šiomis savybėmis vyrai retai pasižymi. Antra vertus, sako jis, anoks čia silpnosios lyties nuopelnas: juk šių bruožų formavimąsi nulėmė motinystė ir atsakomybė už vaikus. Še tau. Tai mums, Ievos dukroms, džiaugtis ar liūdėti?
* * *
Reikia grįžti „į temą“, t. y. į Lietuvą. Manau, kiekvienas dažnokai pagalvoja, kokią ją turėtume šiandien, na, šiemet, jeigu mumyse būtų tiek vienybės, atjautos, brolybės ir Tėvynės meilės, kaip tą Sausio 13-ąją ar Sąjūdžio laikais. Buvome Lietuvos vaikai, seserys ir broliai. Net šešėlinio pasaulio atstovai veržėsi ginti laisvės ir nepriklausomybės. Geriausias žmonių savybes suaktyvino ir dorybes iškėlė pavojus. Kaip neilgai angelai sklandė virš mūsų… Pasirinkome tą patį, kaip prieš tūkstantmečius Senajame Testamente aprašyti žydai, – aukso veršį. Klastingas Šėtonas įniko sukiotis tarp mūsų ir skatina nuodėmes, manipuliuoja žmonių silpnybėmis. Jam paklusti lengva, turėti tvirtą stuburą ir kasdien perskaityti po evangelijų ištrauką – kur kas sunkiau. Kristus rodo tiesų kelią į gėrį, bet tas kelias pėstiesiems. Eiti reikia sunkiu keliu ir ilgai. Į amžiną viešnagę pas Šėtoną, kurią vaizdžiai aprašė Dante Alighieri, švilpiama prabangiais automobiliais, jachtomis, lėktuvais. Keliai į ten puikiai išasfaltuoti, bet kreivi, su daugybe posūkių, akligatvių.
Tačiau vis vien viskas bus gerai. Esu optimistė iki kaulų smegenų. Tokia, kuri net patikėtų dvasinga narkomano ir prostitutės meile. O kodėl ne? Argi nebūna pasaulyje stebuklų? Jie vyksta kasdien, tik mes praeiname pro šalį jų nepastebėdami, nematydami Dievo veikimo per žmones ir vis bambėdami, aimanuodami, dejuodami, nežinia ko norėdami ir nesusimąstydami, ar esame to verti. Praeis metai, kiti, treti, ir išsivalys toji mūsų Lietuva. Prisvilusių prie turto, profesionalių aimanuotojų liks mažiau, dar nepraregėjusieji supras, kad išsijuosus, uoliai dirbant Lietuvoje galima visai neblogai gyventi, universiteto diplomas į geresnį gyvenimą startas tėra vos kas 30-ajam ir t. t. Kitaip sakant, pamatys realybę ir galimybes, o ne vien savo norus. Aišku, vagys vogs, girtuokliai gers, politikai meluos, bet jau mažiau. Nuo to jau niekur nedingsi. Taip yra visame pasaulyje, o mes esame jo dalis.
Baigiu. Kitą kartą pasižadu būti arčiau temos.
2014 m. kovas
lzdraugija.lt
