„Labai gera ir aktuali tema, bet ne mūsų leidinio tematika,“ „viskas gerai, bet tai išspausdinę susipyktume su visais ir turbūt negrįžtamai“, „mūsų redakcijos politika priešinga“ – lažinuosi, kad panašius atsakymus į savo nusiųstus straipsnius yra gavę bene visi laisvai samdomi žurnalistai.
Redakcijos politika
Būna lakoniškesnių replikų: „netinka“, „nepublikuosime“. Tiems, kas dirba prisiklijavęs prie vienos redakcijos – dažniausiai lengviau. Mat povandeniniai interesų ar leidėjo/redaktoriaus ideologinių, o kartais beveik religinių įsitikinimų akmenys tampa žinomi. Ant jų nesunku neužplaukti.
Antai, jei redaktorius laikosi nuomonės, kad JAV slapti kalėjimai Lietuvoje buvo, tai jam pavaldus žurnalistas priešingai (ar net abejojančiai) rašyti nesiims. Gaila laiko – vis tiek neskelbs ir dar velnių gausi. O laisvasis atsiųs tekstą ir gaus atsakymą, kad „redakcija laikosi priešingos nuomonės“. Jei rašai komentarą apie tai, kad ne visi, kas atbėga iš arabų pasaulio į Europą yra pabėgėliai, irgi turi pagalvoti, kam jį siųsti, nes neverta maigyti klaviatūros ir kankinti pelės,siunčiant tokį tekstą į leidinį, kurio vadai tiki,jog abejonė dėl pabėgėlio atbėgimo priežasties yra rasizmas.
„Priešinga redakcijos politika“ yra bent jau sąžiningas ir konkretus atsakymas, kuris irgi padeda susiorientuoti. Išvis būtų nepaprastai puiku, jei Lietuvos redaktoriai imtų bent jau atvirai deklaruoti, kad palaiko vieną ar kitą politinę pakraipą. Tai natūralu – žmogus be pažiūrų yra tiesiog kvailys. Dabar gi, reikia stebėti – kurio leidinio redaktorius, kartais ir su kolektyvu, linkęs fotografuotis su prezidente Dalia Grybauskaite ar kitu valdžiažmogiu ir pateikti socialiniame tinkle, kaip reikšmingą jo gyvenime įvykį.
Saviškių nekandžioja
Susigaudyti verslo interesų peripetijose galima ir pačiam. Daugmaž galima. Nykštukinėje žiniasklaidos rinkoje, kokia yra Lietuvoje, akivaizdu, kad verslo koncerno laikraštis ar portalas į to koncerno reikalus giliai nelandžios. Skiriasi tolerancijos ribos. Vienur apie skandalą,susijusį su žiniasklaidos priemonę valdančia verslo struktūra, leidžiama įdėti bent jau agentūrų pranešimus, kitur net ir jie laikomi netinkamais. Komiška, nes informacijos blokavimas yra prasmingas tik tada,kai turi jos skleidimo monopolį, kokį turėjo SSRS propagandinės struktūros. Deja, šito dažnam redaktoriui ir leidėjui niekaip neįkalsi į galvą.
Geriausias šios avigalviškos nuostatos, kad esą galima iki galo nuslėpti nemalonią tiesą, yra susijęs net ne su komercine žiniasklaida, o su nacionaliniu transliuotoju. Kai 2008 metais LRT generalinis direktorius, po neprasto lėbavimo, nakvojo viešbučio elektros skydinėje, apie tai pranešė absoliučiai visi, išskyrus pačius LRT žurnalistus. Galima drąsiai garantuoti,kad ir šiandien būtų lygiai tas pats. autocenzūra, deja, yra tapusi norma.
Viešinimo miglos
Viena iš didžiausių Lietuvos žiniasklaidos nelaimių yra vadinamosios viešinimo kampanijos, finansuojamos biudžetiniais ir europiniais pinigais. Žinoma, mažoje ir besitraukiančioje rinkoje dirbančioms medijoms tai tam tikra paspirtis, tačiau kartu ir narkomano adata, ir apynasris. Užuomina apie tai, kad kitąmet gali ir nebegauti kokiai nors renovacijai žuvies veisimo projektui skirtų pinigų – efektyvi spaudimo priemonė derantis su redakcija, kad ji to ar ano neparašytų, neparodytų. Maža to, laikraščių puslapiai užsipildo absoliučiai neįdomiais, pro sukąstus dantis surašytais valdiško stiliaus tekstais. Juos kurpia arba viešinimo agentūros, arba redakcijose dirbantys žurnalistai, kuriems už tai papildomai nemokama. Temos jiems svetimos, darbas atgrasus ir norima greičiau „atisrašyti“,idant nuo tavęs atstotų dėl viešinimo litų ar eurų susiderėjusi valdžia. Tad neigiamas rezultatas būna trigubas: smukusi leidinio kokybė, prikąstas už pinigus liežuvis ir žurnalisto profesinė demotyvacija.
Viskas, kas čia parašyta ne vienodu mastu galioja visoms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms ir tai nėra visos egzistuojančios problemos. Tačiau, manyčiau, tai yra populiariausi tikrovės iškreipimo būdai. Netgi kur kas populiaresni už vadinamuosius „užsakomuosius straipsnius“. Mat apie tai, kad „straipsnis aiškiai užsakytas“ komentaruose perskaito dauguma kolegų ir gūžčioja pečiais nesuvokdami, kur tie pinigai. Apie tai, kaip iš tiesų užsakomi straipsniai ir kaip tai atpažinti – kitą kartą.
lzdraugija.lt
