Liudvika POCIŪNIENĖ
Kai LRTK pradėjo taikyti sankcijas programoms, skleidžiančioms įstatymo draudžiamą informaciją, t.y. riboti tų programų laisvą priėmimą Lietuvos teritorijoje, ne kartą teko išgirsti skeptišką požiūrį: girdi, kas iš to, vis vien tos programos lieka prieinamos per palydovą ar internetu.
Ir iš tikrųjų, visiškai užtvenkti Rusijos nuolat generuojamas propagandines atakas techniškai nėra įmanoma, kaip neįmanoma grįžti į radijo trukdžių laikus. Turbūt nelabai tų laikų ir pasiilgstame… Komisijos pritaikytos sankcijos veikiau turėjo šiokį tokį atgrasomąjį poveikį – pažeidėjai patyrė juntamų reklamos pajamų nuostolių. Buvo paskatintos ir viešos diskusijos apie piktnaudžiavimą žodžio laisve juodosios propagandos ir karo kurstymo tikslais ES institucijų bei reguliuotojų lygiu, o taip pat ESBO, kurios narė yra ir Rusija. Beje, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje Rusija iki tol jautėsi kaip savo kieme, nuolat naudojosi ESBO tribūna savo informacinei įtakai skleisti, ir tik pernai susidūrė su principinga Dunjos Mijatovich pozicija dėl karo propagandos ir nesantaikos kurstymo buvo publikuotas „non paper“ dokumentas, apibrėžiantis veiklas, piktnaudžiaujančias žodžio laisve bei rekomenduojantis demokratiškas priemones tokiai veiklai nukenksminti. Tai nėra taip jau visiškai nereikšminga, bet, žinoma, nepakankama norint neutralizuoti tų atakų daromą žalą visuomenei. Kokios yra galimybės tą žalą sumažinti ir kaip mes jomis naudojamės?
Dažniausiai minimi trys „vitaminai“ stiprinantys visuomenės atsparumą propagandai: alternatyvios informacijos prieinamumas, propagandos instrumentų demaskavimas ir propagandinių pranešimų parodijavimas. Ir be jokios abejonės visuomenės imunitetas neatsiejamas nuo sveikos informacinės apytakos, t.y. patikimos informacijos prieinamumo eiliniam piliečiui.
Ko gero dar neužmiršome, kaip politinio korektiškumo trombas buvo užkimšęs informacinės apytakos sistemą tokioje brandžios demokratijos šalyje kaip Vokietija. Turiu omeny kelias dienas trukusią keistą tylą po Kelno naujametinės nakties įvykių – nei pareigūnai, nei žurnalistai nedrįso sakyti tiesos savo piliečiams, nors tai buvo privalu. Ir nieko keista, kad po to atsiradęs pasitikėjimo deficitas suteikė argumentų radikalioms jėgoms. Tiesa, ne tiek pačioje Vokietijoje, kiek kaimyninėje Lenkijoje, sparčiai dreifuojančioje nuo liberalios demokratijos principų. Deja, reikia pripažinti, kad pastarųjų metų piktnaudžiavimai teisinėmis procedūromis ir asmens laisvėmis atvėrė plačius kelius Europos radikalėjimui, nepasitikėjimui pačiais demokratijos principais, ir ne tik posovietinėje erdvėje. Ši tendencija itin paranki Kremliui, ir visiškai jokio skirtumo, ar tos tendencijos reiškėjai yra kraštutinėje dešinėje , ar kairėje. Juos lengva atpažinti iš manipuliavimo faktais, siekiant prastumti populistines programas. Juo labiau nereikia stebėtis, kad trumpalaikėse, vienai pergalei rinkimuose sukurptose partijose puikiai išsitenka diametraliai priešingų politinių pažiūrų skelbėjai.
Dėsningumas, atrodytų, savaime suprantamas: Ten, kur trūksta patikimos informacijos, klesti sąmokslo teorijos, randančios puikią dirvą tarp prastai informuotų ir nepatenkintų savo padėtimi žmonių. Dalis tų sąmokslo teorijų – savadarbės, tačiau labai greitai tarp jų įsimaišo ir pametėtos iš šalies, sukonstruotos dosniai finansuojamuose informacinės agresorės propagandos cechuose ir valdomos nuotoliniu būdu pagal naujausias viešųjų ryšių metodikas.
Deja, dar ne taip seniai aukščiausiu lygiu mūsų valstybę purtė išpūstas skandalas dėl informacijos „nutekimimo“. Informacijos, kuri jau ne pirmus metus kursavo kaip vieša paslaptis „informuotuose sluoksniuose“. Iš tiesų panašaus pobūdžio informacija turėtų būti nuolat ir visiškai legaliai teikiama visuomenei, kad eilinis pilietis galėtų bent apytikriai orientuotis, kas vyksta. Bet, atrodo, vis dar neįvertiname, kaip kenksminga daryti didelę valstybės paslaptį ten, kur jokios saugotinos paslapties nėra. Juk ir Garliavos šeimyninė drama nebūtų taip garsiai nuskambėjusi, jei visuomenė būtų gavusi bent patenkinamą kiekį patikimos informacijos iš atsakingų institucijų.
Ar reikia stebėtis, kad autentiškos informacijos vakuumą kaip mat užpildė gandai? Kai kurie – net labai įtikinami, turint omenyje ir tikrai egzistuojančias mūsų teisinės sistemos bėdas. Tokie įtikinami, kad įtraukė net iškilius visuomenės autoritetus. Iš šios dienos žiūrint – tai, kad ant violetinės bangos į seimą įplaukė būrelis populistų – ne pati didžiausia bėda. Bėda, kad pastanga tuo pačiu sukompromituoti, marginalizuoti pačią pilietinės iniciatyvos idėją buvo sėkminga, ir tai – dvigubas nuostolis, nes sąmoningų pilietinių iniciatyvų gausa kažin ar galėtume girtis. Lieka viltis, kad naujoji karta ateis su savomis, šviežiomis iniciatyvomis – bet kiek jos prisidės prie mūsų viešojo gyvenimo skaidrėjimo, priklauso ir nuo tų jaunų žmonių gebėjimo kritiškai vertinti gaunamą informaciją – o tos informacijos srautas toks intensyvus, kad šis gebėjimas darosi gyvybiškai būtinas.
Deja, kaip valstybė, neleistinai vėluojame su žiniasklaidos raštingumo programų diegimu. Mokyklose tai turėtų būti integrali pilietinio ugdymo dalis, ir jokie pasiaiškinimai, esą, tam trūksta lėšų, vangumo šioje srityje pateisinti negali. Jei žiniasklaidos raštingumo programos būtų įsibėgėję prieš kokį penketą metų, gal šiandien ir pačios žiniasklaidos padėtis nebūtų tokia apgailėtina.
Informacinės grėsmės akivaizdoje amoralu neparūpinti bent elementarios savigynos priemonių savo piliečiams. Deja, ir čia valstybės pastangos nebuvo visiškai adekvačios. Pavyzdys, iš kurio vertėtų pasimokyti ateityje – mėginimas per Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondą finansuoti tikslinę informacinės grėsmėms atremti skirtą laidų projektų programą. Pradėkim nuo to, kad ne visi konkurso dalyviai apskritai suprato sąlygas. Dar daugiau, sparčiai keičiantis aplinkybėms tos sąlygos tapo vakarykšte diena anksčiau, nei startavo konkursą laimėję projektai. Projektus teko koreguoti pagal aktualią situaciją, išryškinusią pilietinio ugdymo spragas ir informacinio raštingumo stoką. Ir dabar jau matyti, kad toks trumpalaikis, simptomiškas reagavimas kažin ar gali duoti laukiamų rezultatų. Visiškai kas kita būtų nuoseklus ir ilgalaikis tiriamosios žurnalistikos rėmimas. Klausimas tik, ar tai – žydra tolima svajonė, ar tiesiog neišnaudota galimybė čia pat po ranka?
Kitas klausimas, ar apskritai beturime tokią patikimą ir nepriklausomą žiniasklaidą, kokia būtina visaverčiam demokratijos funkcionavimui? Drįsčiau atsakyti, kad vis dar šiek tiek turime, nepaisant itin nepalankios mažos ir perkaitusios rinkos situacijos, nepaisant trumparegiškos mokestinės politikos , netgi nepaisant nepakankamo skaidrumo, kai kalbama apie žiniasklaidos priemonių nuosavybę ir nedeklaruotus interesus. Tik ji, ta mūsų profesionalioji ir kultūrinė žurnalistika, vos kvėpuoja. Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad nieko panašaus į Lenkijos nacionalinio transliuotojo „reformą“, kai gatvėje atsidūrė virš šimto aukštos klasės profesionalų, pas mus dar lyg ir neįvyko. Bet nedarbo mastas tarp profesionalių žurnalistų ne vieną privertė rinktis viešųjų ryšių ar verslo analitiko darbą. Galimybių finansuoti tiriamąją žurnalistiką savarankiškai nemato netgi mūsų rinkos lyderiai, ką jau kalbėti apie mažas vietines stotis ar laikraščius, kurie be savivaldybės užsakymų ar vietos magnato dosnumo tiesiog neišgyventų, netgi tais atvejais, kai turi itin ištikimą vietinės publikos palaikymą. Ar tokiais atvejais galime kalbėti apie kokį nors kritišką požiūrį į bendruosius reikalus? O kaip su informacija, finansuojama pagal taip vadinamas „viešinimo programas“? Koks jos patikimumas?
Padėtį galėtų kiek taisyti atviros diskusijos pačioje žiniasklaidoje apie žiniasklaidos problemas. Brandžiose demokratijose žurnalistikos asai nevengia patraukti per dantį savo kolegų, prasilenkusių su etikos normomis ar nerūpestingai užkibusių ant kokio sumaniai pakišto viešųjų ryšių kabliuko, nutylėjusių ką nors, kas visuomenei būtų svarbu ar išpūtusių tuščią sensaciją. Šios diskusijos ne tik nėra tabu, bet dargi patraukia publikos dėmesį kaip užkulisinė intriga. O svarbiausia – jos nuolat primena profesionalaus žurnalisto misiją – nutiesti kelią piliečiams iki patikimos ir aktualios informacijos.
Ir mes vis dar turime profesionalų, kurie kasdien rūpinasi teikti patikrintą ir patikimą informaciją, kuriems etikos kodeksas nėra tušti žodžiai ar draudimų komplektas, kurį tereikia sumaniai apeiti. Bet jų kuriamas intelektualus turinys praktiškai nepasiekia pažeidžiamiausios visuomenės grupės, mieliau besirenkančios labiau emociškai nuspalvintą produktą. Smagūs infošou kartais iš tiesų atlieka tą vieno iš trijų minėtų „vitaminų“ – propagandinių žinučių parodijavimo – vaidmenį, tačiau rizikuoja nuslysti paviršiumi arba dar blogiau – paskleisti klaidinantį turinį, jeigu šalia nėra pakankamai stiprios tiriamosios žurnalistikos. Rimtos tiriamosios žurnalistikos palaikymas būtų viena tų neišnaudotų galimybių subalansuoti informacinį lauką.
O ką, jei pavyktų dabar per viešinimo programas išpurškiamas lėšas sutelkti į profesionaliai organizuotą fondą (dar geriau, jei tokių fondų būtų ne vienas)? Suprantama, naivu tikėtis, kad politikai, valdantys tas viešinimui skirtas lėšas, savo noru atsisakytų tokio informacinės galios sverto, kuriuo iš esmės galima nevaržomai naudotis net ir paslėptai politinei reklamai.
Ar šiandieninė žurnalistų bendruomenė ryžtųsi bent jau paskatinti tokį nesavanaudišką politinio elito žingsnį? Galimybė yra. Ar ir ši galimybė nukenksminti informacines atakas, kurių greitos pabaigos tikėtis turbūt neverta, liks neišnaudota arba išnaudota siaubingai vėluojant – kaip ir informacinio raštingumo skatinimas? Netolima ateitis parodys.
