Lietuvos Žurnalistų Draugija

Nuo 1972 m. Lietuvos valstybės istorijos ir Lietuvos centriniame valstybės archyvuose besilankantis kultūrologas bei kraštotyrininkas Kazys Misius dar sovietmečiu dviračiu apvažiavo daugelį mūsų šalies miestelių ir bažnytkaimių, rinko archyvinę medžiagą ir fotografavo kultūros bei sakralinius objektus, platino draustą literatūrą, užrašinėjo kaimo žmonių atsiminimus. Ne kartą nukentėjo, buvo sekamas ir tardomas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę su dar didesniu entuziazmu atsidėjo šiai veiklai. Sukauptus istorinius, etnografinius duomenis naudoja rašydamas straipsnius knygoms, monografijoms apie valsčius, rengia medžiagą enciklopedijoms, žinynams, yra daugelio leidinių sudarytojas ir bendraautorius. Jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvos Respublikai.

K.Misius laikytinas ir bene geriausiu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) žinovu. Siūlome paskaityti jo straipsnį apie knygnešę Karoliną Laurinavičiūtę.

Kazys Misius

Nors Linkuva buvo palyginti toli nuo Rusijos–Prūsijos sienos, tačiau čia lietuviška spauda imta platinti gana anksti. Žinoma, kad dar iki lietuvių spaudos draudimo 1864 m. nemažai linkuvių mokėjo skaityti gimtąja kalba ir melsdavosi iš lietuviškų maldaknygių. Lietuviškos spaudos persekiojimo pradžioje Linkuvoje gyveno Karolina Laurinavičiūtė, gimusi apie 1840 m. Ji buvo tretininkė ir aplinkiniuose miesteliuose dažniausiai per atlaidus pardavinėdavo religinius reikmenis, maldaknyges bei kitas lietuviškas knygeles. 1869 m. rugpjūčio 18 (30) d. ji atvyko į Gruzdžius. Netrukus prisistatė policija su talkininkais patikrinti. Persekiotojams paimant maišą su lietuviška spauda, mergina čiupo vieną knygelę ir ėmė plėšyti. Talkininkai padėjo surinkti išmėtytus suplėšytus lapelius. Policininkas K. Laurinavičiūtę suėmė ir varėsi į Joniškyje buvusią nuovadą. Pakeliui į Joniškį atėjo vakaras, reikėjo nakvoti.

Naktį drąsi mergina pabėgo. Pabėgimo aplinkybės byloje nutylėtos. Iš jos atimtas maišelis liko policijos naguose. Jame rastos 74 lietuviškos knygelės, 52 kryželiai, 40 medalikėlių, 3 pašventinti škaplieriai (vienuolių nešiojamos juostos), segė ir žiedas. Suplėšytas spaudinys buvo Motiejaus Valančiaus politinio turinio knygelė „Vargai bažnyčios katalikų Lietuvoj ir Žemaičiuose“, atspausdinta Tilžėje 1869 m.

Pabėgusi Karolina buvo ieškoma. Spalio 24 (lapkričio 5) d. policininkas ją aptiko Mūrdvaryje, Šalkauskų sodyboje. Mergina turėjo kelias knygeles. Ją su įkalčiais nuvarė į Šiaulius. Kvočiama K. Laurinavičiūtė sakė knygas pirkusi iš nepažįstamo asmens, o vieną atimtą kryželį gavusi iš vyskupo M. Valančiaus. Aiškino esanti silpnos sveikatos ir negalinti dirbti sunkių darbų. Norėdamas atsikratyti konkurentės, Gruzdžiuose ją įskundęs kitas prekiautojas Gedvila. Netrukus atėjęs policininkas su kazoku ją suėmė.

Karolinos apklausos protokoluose yra ir šiokių tokių jos biografinių žinių. 1869 m. jos tėvas jau buvo miręs. Mergina teigė nežinanti, kur gyvena jos motina Dorota, o gal nenorėjo sakyti. Nuo septynerių metų tarnavusi pas valstietį, o vėliau pas pusbrolį. Esanti padienė darbininkė, neturinti nuolatinės gyvenamosios vietos, kartais elgetaujanti. Lietuviškai skaityti mokanti. K. Laurinavičiūtė nepaminėjo nei vienos knygų platintojų pavardės, nepasakė, iš kur įsigyjanti knygų.

Karolinos Laurinavičiūtės ir kitų bylos viršelis

Įsakoma ją pristatyti į Vilnių, dar nuo 1853 m. sukilimo tebeveikiančios Politinių bylų tardymo komisijos žinion. Ji įtraukiama į vysk. M. Valančiaus knygnešių bylą. Vilniaus citadelėje kalinta pasibaisėtinomis sąlygomis. Susirgo, gydyta kalėjimo ligoninėje, iš kurios perkelta į policijos areštinę.

Stebėtina trapios sveikatos merginos drąsa ir dvasinė stiprybė. Politinių bylų tardymo komisijos 1871 m. sausio 16 (28) d. išvadoje dėl K. Laurinavičiūtės ir kitos knygnešės Marijonos Pupšaitės rašoma:

…Panevėžio apskrities antros policijos nuovados pristavo teigimu K. Laurinavičiūtė priklauso slaptam katalikių vienuolių tretininkių ordinui. <…> Pasiaukojusių šiam ordinui vienintelė pareiga yra besąlygiškai paklusti Romos katalikų dvasiškijai. <…> Laurinavičiūtė prisipažino tiktai pardavinėjusi maldaknyges, škaplierius ir kryželius. <…> Rastą pas ją uždraustą brošiūrą pirkusi Šiauliuose, turguje iš kažkokio žydo ir apie jos antivyriausybinį turinį nežinojusi. Kai Gruzdžiose iš jos pradėję atiminėti knygeles, ji suplėšiusi tą brošiūrą netyčia, susijaudinusi iš išgąsčio. Jei ankstesniuose parodymuose parašyta, kad ji pati skaičiusi tą brošiūrą, tai todėl, jog aiškinosi žemaitiškai ir jos nesuprato. <…>

[Komisija], atsižvelgdama, kad kaltinamos dalyvavusios tame pačiame nusikaltime [kurstomojo turinio knygų ir brošiūrų platinime] Raseinių apskrities Švėkšnos valsčiaus valstietė Pupšaitė ir Panevėžio apskrities miestietė Karolina Laurinavičiūtė dėl jų fanatiško užsispyrimo savo parodymais neteikia vilčių atviram prisipažinimui ir bylos išaiškinimui, todėl laiko galimu baigti jų bylą ir pateikti generalgubernatoriaus nuožiūrai. <…>

Komisija pripažįsta valstietę Marijoną Pupšaitę ir miestietę Karoliną Laurinavičiūtę kaltomis platinus uždraustas bei kurstomas brošiūras ir pardavinėjus valdžios uždraustas uždarytos škaplierių brolijos ženklus, nors jos to per komisijos kvotas ir neprisipažino, bet demaskuotos liudininkų parodymais, byloje esančiais faktais, nesiderinančiais ir tuščiažodiškais aiškinimais, o be to, pas Laurinavičiūtę ją sulaikant rastomis įkaltėmis. …> Svarbiausi kurstomųjų knygų ir brošiūrų kaltininkai buvo kiti aukščiau tiek pagal išsilavinimą, tiek pagal visuomeninę padėtį esantys asmenys, daugiausia priklausantys Romos katalikų dvasininkijai, o Pupšaitė ir Laurinavičiūtė buvo tik jų įrankiais, veikiančiais iš fanatiško, besąlygiško paklusnumo kunigų įtaigai, tačiau atsižvelgiant:

1. kad atkaklus jų užsispyrimas prieš aiškius įkalčius įrodo, jog jos neabejotinai veikė suprasdamos nusikalstamą propagandą;
2. kad dėl jų religinio fanatizmo nėra pagrindo tikėtis, jog išsiuntus jas į ankstesnes gyvenimo vietas jos atsisakys tarnauti tokios pat kenksmingos propagandos įrankiais ir
3. kad pagaliau jų grįžimas į Kauno guberniją, parodant nebaudžiamumo įspūdį, galėtų duoti pretekstą tiek joms pačioms, tiek ir kitiems panašiems asmenims priešvalstybiniams veiksmams dar su didesniu įžūlumu.

Todėl komisija pripažįsta būtinu valstietę Marijoną Pupšaitę ir miestietę Karoliną Laurinavičiūtę dėl jų kenksmingumo ir naudingo pavyzdžio kitiems ištremti jas iš krašto kaip politiškai nepatikimas¹.

K. Laurinavičiūtės bandytos suplėšyti knygelės viršelis

Toje byloje patyrę tardytojai palaužė ne vieną kunigą. Kunigai Antanas Brundza, Vitalis Dembskis, Vincentas Norvaiša ir kiti davė „nuoširdžius“ parodymus apie lietuviškos spaudos leidimą Tilžėje ir jos gabenimą į Lietuvą. Nurodė, kad lietuviškų leidinių spausdinimo Tilžėje organizatorius ir caro valdžią peikiančių knygelių autorius buvo pats vyskupas Motiejus Valančius. O minėtos merginos nieko neišdavė.

Caro vietininkas Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Potapovas pasirodė žmogiškesnis. Jis 1871 m. vasario 10 (22) d. įsakė abi kaltinamąsias etapu išvaryti į Kauną ir perduoti policijos priežiūrai jų gyvenamose vietose.

Paleista K. Laurinavičiūtė toliau platino lietuvišką spaudą 1871 m. liepos 9 (21) d. ją su lietuviškomis maldaknygėmis Raseinių apskrityje sulaikė pasienio sargybiniai. Nors maldaknygės nepeikė rusų valdžios, o tik tenkino gyventojų religinius poreikius, 1872 m. pradžioje Vilniaus generalgubernatorius įsakė K. Laurinavičiūtę ištremti į Oloneco guberniją neribotam laikui². Gaila, bet visos pastangos sužinoti ką nors daugiau apie šios knygnešės likimą buvo nesėkmingos.

1869 m. Linkuvoje policijai perduoto 271 elementoriaus viršelis iš K. Laurinavičiūtės bylos

Dar norisi paminėti, kad Linkuvos gyventojas žydas Benjaminas Kobranas 1869 m. rugpjūčio 18 (30) d. pranešė policijai, jog pas jį nepažįstamas žydas paliko maišą su neaiškiais daiktais. Policijai patikrinus tą maišą, rastas 231 egz. Mikalojaus Akelaičio „Lamentorius arba pradžia mokslo, sudėta mažiems vaikeliams“³. Nors nurodyta, kad elementoriai spausdinti Vilniuje 1860 m. tačiau jie buvo perspausdinti Tilžėje. Apie tai liudija net viršelyje padaryta korektūros klaida: užrašyta Tyrkino spaustuvė, o turėjo būtu Syrkino. Šių elementorių perdavimo policijai aplinkybės lieka neaiškios.

1869 m. Panevėžio apskrityje policija iš einančių į bažnyčią žmonių atiminėdavo lietuviškas maldaknyges, net rožinius. 1870 m. rugsėjį leidus parduoti spaustuvėse ir knygynuose anksčiau su cenzūros leidimu išspausdintas kai kurias religinio turinio knygas, lietuviškos spaudos persekiojimas iki 1880 m. sušvelnėjo.

———————-

¹ 1871 01 15 Politinių bylų tardymo komisijos pirmininko A. Dreniakino pranešimas generalgubernatoriui, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 378, PS, 1869, b. 238, l. 485–510.

² Ten pat.

³ Ten pat, l. 175.