Retai taip atsitinka, bet šį kartą pavyko: festivalis „Panevėžio literatūrinė žiema“ tikrai vyko žiemą, spaudžiant maloniam gruodžio šaltukui.
Penktadienį ir šeštadienį Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vyravo šventinis bruzdėjimas. Čia jau tryliktąjį kartą šurmuliavo kas dvejus metus vykstanti literatūros šventė, sukvietusi ne tik Aukštaitijos literatus, bet ir visus, kas nepabūgo sniego ir ledo ir pasiilgo šilto bendravimo šiuolaikinės literatūros apsuptyje. Jos laukė visi, kam įdomus literatūrinis ir kūrybinis gyvenimas, nes kiekvieną kartą, anot „Nemuno“, festivalis būna „tikra šventė, tokia reta rašytojo kasddienybėje“.
Festivalis prasidėjo skambiu akordu – iš Panevėžio kilusio garsaus menininko Stasio Eidrigevičiaus grafikos darbų parodos „Šaknys ir šakos“ atidarymu bibliotekoje. Lenkijoje gyvenantis ir kuriantis dailininkas vis dažniau grįžta į gimtąjį kraštą, dalyvauja įvairiuose kultūros renginiuose. Ir šiame festivalyje jo buvo daug: S.Eidrigevičius skaitė ištraukas iš savo neseniai išleistos knygos „Giedančio gaidžio galva“, kuri įtraukta į šių Metų knygų rinkimų geriausių poezijos knygų penketuką, dalyvavo tarmiškuose skaitymuose, aktyviai bendravo su Lietuvos literatais.
Festivalio svečiai skaitė savo ir klausėsi kolegų kūrybos, neužmiršti buvo ir jaunieji literatai – jiems buvo skirtas šeštadienio rytmetys, kur Aukštatijos regiono moksleiviai skaitė savo kūrybą.
Iš kur atsiranda kūryba – diskusijoje „Kūryba iš: kančios, stokos, pertekliaus, įkvėpimo?“ klausė literatūrologės Jūratė Baranova ir Jūratė Čerškutė. Dvi dienas vykstančiame renginyje į tai ieškojo atsakymo ir rašytojai, skaitydami savo kūrybą. Literatūrinis festivalis neįmanomas be knygų, tad kiekvienas galėjo nusipirkti ar bent jau pavartyti naujausias knygas bibliotekos fojė veikiančioje knygų mugėje, o prisiminimui apie šventę – pažymėti įgytas knygas grafikės Jūratės Kemeklytės-Bagdonienės „Literatūrinės Panevėžio žiemos“ antspaudu.
Vienas smagiausių „Literatūrinės žiemos“ renginių – tarmiški skaitymai. Juose visai natūraliai dominavo aukštaičiai, nors šiek tiek juos „atskiesti“ bandė žemaitis „dūnininkas“ D.Petrošius – bet mes, žemaičiai, žinom, kad tai nėra tikriausieji žemaičiai. (Išties, labai džiugu, kad tarmės, tegu ir festivaliuose, tegu ir pikantiško prieskonio forma grįžta į mūsų kalbą. Klausai ir džiaugiesi girdėdamas, kaip iš tarmių, tarsi iš kokių kraitinių skrynių, sugrįžta tobuli posakiai, nepakartojamos intonacijos ir žodžiai, sušvintantys tarsi vaivorykštė pilkoje šiuolaikinės nuskurdintos bendrinės kalbos padangėje).
O šeštadienio vakaras, kurį vedė aktorė Olita Dautartaitė ir rašytojas Alvydas Šlepikas, buvo skirtas laureatams pagerbti, teikiami prizai ir premijos už kūrybą. Nebuvo pamirštas niekas: prizus gavo ir patys jauniausi kūrėjai, ir anoniminius tekstus į specialią dėžutę sumetę literatai. Tradiciškai buvo įteikti „Literatūrinės žiemos riterio rožės“, „Literatūrinės Jono Meko skrybėlės“, „Literatūrinės lapės“, „Literatūrinio obuolio“, „Žalvarinės rankos-segtuvo“, „Filosofiškai literatūrinio šalio“ prizai, Julijono Lindės-Dobilo (laureatas – Dainius Gintalas), Elenos Mezginaitės (laureatė – Erika Drungytė), Panevėžio miesto savivaldybės mero (laureatė – Giedrė Kazlauskaitė) premijos, daugybė specialių prizų.
Ir jau visai pabaigai – baltas žiemiškas ačiū festivalio angelui – G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorei Rimai Maselytei, festivalio sielai Elvyrai Pažemeckaitei, festivalio bitutei Gretai Ratkutei ir kitoms bibliotekos moterims, kurių dėka ši literatūros šventė nuostabiai pavyko.
