cof
Paskutinį kartą šiais metais vaizdingoje sostinės meno galerijos ,,555“ aplinkoje visi kartu į profesinę konferenciją susirinkę Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) Vilniaus ir Kauno skyrių nariai aptarė Lietuvos žiniasklaidos kokybę, žurnalistų profesinę etiką, mūsų visuomenės atsparumo priešiškai Kremliaus propagandai lygį.
Konferencijos dalyvių nuomone, agresyvi Rusijos dezinformacija dažnai būna išradingesnė už lietuviškas sąžiningas, bet pernelyg ramias žinias, kurias skelbia materialiai nusilpusi, sunkiai galą su galu sudurianti mūsų žiniasklaida. Nėra ilgalaikės strategijos Kremliaus informacinėms atakoms atremti. Vėluojama atsakyti į Rusijos režimo ir Lietuvoje gyvenančių „pasaulio piliečių“ patyčias iš mūsų vertybių, didvyrių, sunkiai sekasi atpažinti užmaskuotas Maskvos slaptųjų tarnybų provokacijas, kuriomis siekiama sugriauti Lietuvos politinę santvarką. Mūsų žiniasklaidai nepavyksta perimti istorijos aiškinimo iniciatyvos iš Lietuvai nedraugiškų propagandinių ruporų.
Dirbome neblogai
Lietuvos žurnalistų draugijos centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė apibūdino beveik prabėgusius metus: „Darbavomės, kiek pajėgėme. Gana sėkmingai įgyvendinome kartu su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu parengtus istorinės atminties, visuomenės šviečiamuosius projektus.“
Visuomenės informavimo etikos komisijos (VIEK) pirmininkė, LŽD centro valdybos narė Vaiva Žukienė glaustai papasakojo apie savo vadovaujamos komisijos veiklą. „Teismai kartais švelniau vertina žurnalistų etinius nusižengimus negu mes. Teisininkams atrodo, kad Visuomenės informavimo etikos komisija per daug griežta. Bet, manau, dirbome neblogai,” – santūriai kalbėjo V. Žukienė.
Rezonansinių įvykių ratilai
Kone dvejus metus (nuo 2015-ųjų vasario 24-osios) viešosios informacijos rengėjų ir leidėjų savitvarkos organizacijai (kuri anksčiau vadinosi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija–red. past.) vadovaujanti V. Žukienė sakė, kad Komisija dažniausiai nagrinėja asmenų skundus, pati inicijuoja tyrimus retai. „Dažniausiai pati Komisija imasi iniciatyvos po kokio nors rezonansinio įvykio: nestabilios psichikos tėvas vaikus įmetė į šulinį, girtas senelis pagaliu sumušė vaikaičius, pririšęs prie suolelio. Mūsų apsvarstytų leidinių žurnalistai stoja piestu – kodėl kitų laikraščių nejudinate, juk jie irgi apie tas tragedijas rašė. Turime elgtis principingai, negalime būti perdėtai delikatūs ir mandagūs “, –kalbėjo V. Žukienė.
Kaip atpratinti nuo istorijos klastojimo?
LŽD Vilniaus skyriaus narys, kino ir televizijos režisierius Virgilijus Kubilius domėjosi, kokiomis administracinio poveikio priemonėmis galima būtų atpratinti TV kanalus ir spaudos koncernus pažeidinėti žurnalistinę etiką. Neetiški spaudos leidiniai negauna pridėtinės vertės mokesčio lengvatos (9 proc. PVM vietoj įprasto 21 proc.), negali dalyvauti valstybės institucijų rengiamuose konkursuose apmokamai užsakomajai informacijai skelbti.
Kadangi LŽD konferencija vyko praėjus vos porai dienų po to, kai istorikai, paveldosaugininkai ir politikai Vilniaus rotušėje audringai svarstė, ar būtina pakeisti sostinės K. Škirpos alėjos pavadinimą, kaip reikalauja vienas Vilniaus savivaldybės tarybos narys anglų liberalas (teisingiau – už jo nugaros stovintys Lietuvos kairieji profesoriai, politikos apžvalgininkai ir kultūros valdininkai), į galerijos ,,555“ salę susirinkę žurnalistai negalėjo neaptarti šio atvejo.
„Antano Smetonos laikais antivalstybiškuose laikraščiuose atsirasdavo cenzorių iškirptos skylės. Kaip elgtis su Lietuvos istorijos klastotojais dabar? Jų galimybės tęsti juodą darbą – neribotos: išvyti iš televizijos, purvą ant Lietuvos pila internete…“, – apgailestavo kolega V. Kubilius.
Dvi birbynės, viena melodija
„Antisemitinio“ K. Škirpos alėjos pavadinimo „daugelį metų buvusiame žydiškame ir kosmopolitiniame Vilniuje“ nenorintis matyti pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą į Vilniaus tarybą išrinktas Markas Adamas Haroldas savo socialinių tinklų paskyrose rašo, kad „informaciniame kare jis nuosekliai kovoja prieš putinišką propagandą“, tačiau Kremliaus propagandos ruporas, Rusijos portalas „rubaltic.ru“, lygiai taip pat, kaip M. A. Haroldas, ragina pakeisti Lietuvių aktyvistų fronto vadų vardais pavadintų Lietuvos gatvių lenteles, dar papildomai išmesti 1941 m. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus iš Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčios šventoriaus ir nulupti atminimo lentas vokiečių nacionalsocialistų kalintiems, rusų bolševikų nužudytiems lietuvių partizanų vadams.
1986 m. Nobelio taikos premijos laureatas Eliezeris Wieselis tvirtino: jeigu pamiršime holokausto aukas, mes jas nužudysime antrą kartą. O sovietų genocido aukos, Kremliaus okupantų nukankinti laisvės kovotojai, antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžio ryškiausios asmenybės, lietuvių partizanų vadai šiandienėje Lietuvoje žudomi antrąkart, pareikalavus kai kurioms organizacijoms, įsitikinusioms, kad būtina perrašyti mūsų istoriją „vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams“.
Tautinės nesantaikos kurstytojai
Lietuvių tautinės tarybos lyderį Joną Noreiką-Generolą Vėtrą sovietai 1947 m. sušaudė NKGB–MGB būstinėje Vilniaus Aukų gatvėje, o šiandien profesoriai iš už Atlanto ir vietiniai poetai bei posovietiniai biurokratai reikalauja pašalinti atminimo lentą Generolui Vėtrai nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienos. 1941 m. birželio antisovietinio sukilimo vadas Kazys Škirpa išvengė rusų okupantų kulkos ar virvės, bet po 76 metų būrelio suinteresuotų asmenų spaudžiamas Vilniaus meras Remigijus Šimašius svarsto, ar įvykdyti Kremliaus paskelbtą mirties nuosprendį K. Škirpai – ištrinti patrioto, 1919 m. sausio 1 d. bolševikų panosėje kėlusio trispalvę virš Vilniaus Gedimino bokšto, vardą iš vilniečių atminties.
„Ir tarp mūsų draugijos narių yra tautinės nesantaikos kurstytojų“, –konferencijos dalyvius perspėjo vis tas pats V. Kubilius, tačiau konkrečių pavardžių nenurodė.
V.Kubilius pasakojo, kaip Ukrainos miestų metro stotyse matė veltui praeiviams brukamą spausdintą rusiškos dezinformacijos ir propagandos laikraštieną. Bet ukrainiečiai niekam neleidžia atvirai niekinti savo didvyrių, tautinio, antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžio vadų Stepano Banderos, Romano Šuchevičiaus.
Informacijos perprodukcijos krizė
O klausantis Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docento Manto Martišiaus paskaitos „Rinka ir žiniasklaidos kokybė“ daugeliui LŽD narių, ypač laikraščių žurnalistų, šiurpas turėjo nubėgti nugara.
„Po 5 – 7 metų nacionalinių dienraščių neliks. Juos išstums socialiniai tinklai, kurių auditorija auga geometrine progresija. Prisiminkite, koks storas buvo „Lietuvos rytas“ prieš ekonominę krizę, kiek priedų leido ir kaip jis atrodo dabar? Redakcijos taupo žurnalistų darbo užmokesčio, straipsnių kokybės sąskaita, stengiasi iš visko išsunkti pinigų, -” žiniasklaidos bėdas minėjo Vilniaus universiteto docentas M. Martišius.
Televizija negali nerodyti
Pasak pranešėjo, žurnalisto profesija šiais laikais devalvuota. „Matau, kiek Vilniaus universiteto pirmakursių ją pasirenka. Apie kultūrą, teatrą apskritai niekas iš jaunųjų nebenori rašyti. Laikraščiai dar neužsidarė tik todėl, kad vienos redakcijos laukia stebuklo, o rajoninė spauda kaip Ukrainoje priklauso vietos oligarchams“, –tikino M. Martišius. Žurnalistikos instituto dėstytojas kiek šviesesnę ateitį pranašavo televizijai ir radijui. „Televizija – kaip muzika. Negali neskambėti. Bet radijo stočių ir TV kanalų per daug palyginti nedidelei Lietuvos auditorijai. Televizijos kanalai žiūrovus vilioja skandalais arba šokių, dainų „projektais“, įsigyja pigiausių turkiškų, meksikietiškų serialų. Tiesa, LRT bando vykdyti savo šviečiamąją misiją: artėjančiam atkurtos valstybės šimtmečiui kaip pajėgė, taip sukūrė vaidybinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, –konstatavo docentas M. Martišius. LŽD Vilniaus skyriaus pirmininkė Liudvika Pociūnienė, daug metų rengusi visuomeninės televizijos istorinės publicistikos laidą „Laiko ženklai“, replikavo apie „Savanorius“: „Kūrinys dėl „paukščiuko“.
Kadangi M. Martišius nieko nekalbėjo apie informacinius karus, nors yra žinomas jų ekspertas, Rusijos informacinei agresijai prieš Lietuvą šiek tiek dėmesio skyrė LŽD Vilniaus skyriaus pirmininkė L. Pociūnienė. Jos pasisakymo tema – „Žiniasklaidos misija patikimai informuoti ir šviesti visuomenę“.
Palinkėjo išlipti iš merų kišenių
„Vakarai jau pritaria mūsų pastangoms stabdyti Rusijos dezinformaciją ir propagandą Lietuvoje. Net Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos žiniasklaidos laisvės komisijos vadovė Dunja Mijatović iš Bosnijos persigalvojo ir nesipiktina, kad nebeleidžiame Lietuvoje šmeižikiškų Rusijos televizijos transliacijų“, – konferencijos dalyviams pasakojo L. Pociūnienė.
Toliau L. Pociūnienė kalbėjo apie Lietuvos žiniasklaidos vidaus virtuvę. „Vis daugiau žurnalistų, net talentingų, tampa verslo struktūrų, valdžios įstaigų atstovais spaudai – slopina, dangsto valdiškus skandalus, užuot apie juos pranešę visuomenei“, – apibendrino filologė, vertėja, žurnalistė L. Pociūnienė. Ji palinkėjo rajonų žurnalistams „nesėdėti merų kišenėse“ ir pasiūlė Lietuvos žurnalistų draugijai įtikinti šalies valdžią, kad reikėtų įsteigti porą fondų tiriamajai, pilietinei žurnalistikai remti.
Visuomenei informacijos nereikia?
Lietuvos Seimas pakvietė visuomenines organizacijas iki gruodžio 9 d. siūlyti kandidatus 2016 m. Laisvės premijai gauti. Praėjusios kadencijos Seime veikusi Laisvės premijų komisija iširo, parlamentarams 2015 m. atsisakius skirti apdovanojimą komisijos nominuotam Atkuriamojo Seimo pirmininkui V. Landsbergiui.
O LŽD pakvietė savo narius iki gruodžio 15-osios siūlyti kandidatus, kurie nusipelnę Stasio Lozoraičio žurnalistinės premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
Turime kuo didžiuotis
Rusų propaganda primetė savo sufalsifikuotas istorines definicijas Lietuvai: 1941 -1944 metais tarnavę Lietuvos policininkai, miestų burmistrai, apskričių viršininkai – visi „žydšaudžiai“, o pokario antisovietiniai partizanai – „savos liaudies“ žudikai. Nors lietuvių policininkai, kaip ir bet kurios kitos šalies tvarkos saugotojai, net ir per karą, vokiečių nacionalsocialistų okupacijos laikais, pirmiausia gaudė kriminalinius nusikaltėlius, kišenvagius, reguliavo automobilių, traukinių eismą, padėdavo gesinti gaisrus, o to meto Lietuvoje dar ir gynė mūsų ūkininkus nuo miškuose pasislėpusių sovietų marodierių, perspėdavo apie vokiečių okupacinės administracijos rengiamas lietuvių gaudynes priverčiamiesiems darbams Vokietijoje, pranešdavo, kada vokiečių žandarai eis į kaimus rinkti pyliavų.
Todėl Lietuvos žurnalistų draugija Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo 2017 m. konkursui pateikė projektą „Modernios Lietuvos šimtmečio išvakarėse: turime kuo didžiuotis“. Projekto svarbiausioji idėja – perimti istorijos aiškinimo iniciatyvą iš Lietuvai nedraugiškų propagandinių ruporų. Kremliaus propagandistai nuolat pabrėžia, kad SSRS griuvimas buvo „skaudžiausia XX a. pasaulinė geopolitinė katastrofa“ . Projekto iniciatorių nuomone, Lietuvos žiniasklaida, interneto portalai turėtų dažniau priminti pasauliui, kad sovietinė Baltijos šalių okupacija buvo vienas didžiausių XX šimtmečio tarptautinės teisės pažeidimų.
Parengė Arnoldas Aleksandravičius
