Bernardas Brazdžionis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondo nuotr.
„Jis lieka mūsų poezijos neatimamas turtas, būtina spalva lietuvių kultūros kontekste – poetas humanistas, moralistas, pilietis, Czesłavo Miłoszo ir Boriso Pasternako bendrakeleivis, bene ryškiausiai ir tiesiausiai iš visų lietuvių rašytojų išsakęs protestą prieš okupaciją ir priespaudą, iškėlęs kaip atsvarą totalitarizmui tradicines žmonijos vertybes.“ Taip apie Bernardą Brazdžionį rašė Tomas Venclova.
Minėdami mūsų tautos šaukliu vadinamo poeto gimimo sukaktį, siūlome Maironio lietuvių literatūros muziejaus Bernardo Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėjos JŪRATĖS IVANAUSKIENĖS straipsnį.
Jūratė Ivanauskienė
Kad gražūs grįžtų vakarai žvaigždėti
Ir sidabru dangaus danga akyta,
Mes atveriam senų legendų klėtį,
Kartojam tai, kas andai pasakyta… /Bern. Brazdžionis/
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas jo pirmojo vadovo, poeto, redaktoriaus, žurnalisto, literatūros kritiko, pedagogo Bernardo Brazdžionio rinkinys. Testamentinių paveldėtojų žmonos Aldonos ir vaikaitės Dalitos Lovett valia archyvinis palikimas į muziejų parkeliavo 2003 m.
Bernardo Brazdžionio (1907–2002) gimimo data įvairiuose šaltiniuose rašoma skirtingai – vasario 1, vasario 2, vasario 14. Apie savo gimimą eilėraštyje „Ta vasario diena“ poetas rašė:
Buvo vakaras. Švilpė lyg tyčia
Pasiklydęs šiaurys kamine,
O iš kampo spingsulė grabnyčia
Apibėrė šešėliais mane…
Išeitų, kad gimęs per Grabnyčias, vasario 2 d.? Tačiau gimimo metrikų knygoje, kurios išrašą saugome, ir kituose dokumentuose nurodoma vasario 1-oji. Keliuose dokumentuose įsivelia kita klaida –sausio 2-oji.
Pernai, prieš pat Kalėdas, tvarkydama nuotraukas, tarp menkaverčių kopijų radau unikalų dokumentą – Bern. Brazdžionio pasą, išduotą 1918 m. sausio 28 d., likus porai savaičių iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Dokumentas su nuotrauka ir piršto atspaudu. Pirmajame atvarte, kairėje pusėje, atspausdinti „Nuostatai“, paaiškinantys griežtą paso naudojimo tvarką: „Kas, apie savo paso pametimą sužinojęs, nepraneštų į 24 valandas įstaigai, išdavusiai raštą, bus baudžiamas kalėjimu iki 5 metų, esant gi palengvinančioms aplinkybėms, pinigais ligi 6000 markių.“ Dešinėje pusėje įrašyti paso savininko duomenys: pasą išdavusi apskritis, paso numeris, gyvenamoji vieta, vardas, pavardė, gimimo data ir vieta. Vokiečių kalba neįprastai skamba vardas ir pavardė – Barnhard Brazonis.
Bene įdomiausias vidurinis paso atvartas. Kairėje – originali vienuolikmečio nuotrauka, fotografuota specialiai šiam pasui; virš fotografuojamo asmens yra užrašas, t. y. paso numeris ir išdavimo sritis – Lt [Lietuvos]. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietija užėmė dalį Rusijos gubernijų ir suformavo karinį administracinį-teritorinį vienetą – Oberostą, kurį sudarė šešios sritys: Balstogės, Gardino, Kuršo, Lietuvos, Suvalkų ir Vilniaus. Joniškėlio apskritis priklausė Lietuvos sričiai.
Dešinėje šio atvarto pusėje vokiečių kalba įrašyta ypatinga žymė – strazdanotas.
Paskutiniame puslapyje – šaltyšiaus parašas, patvirtinantis, kad paso savininkas fotografijoje esantis asmuo.
Rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, jog visuotinai Lietuvoje pasai buvo įvesti vokiečių valdžios Pirmojo pasaulinio karo metais. Siekiant kontroliuoti gyventojus, reikalauta nuolat nešiotis šiuos dokumentus. Gal todėl pasas buvo reikalingas ir vienuolikamečiui berniukui.
Tačiau ir šis, labai ankstyvas asmens dokumentas, gimimo dienos problemos neišsprendė – įrašyti tik gimimo metai ir mėnuo, diena nenurodyta.
Pagal naująjį kalendorių Bern. Brazdžionio gimtadienis būtų vasario 14 diena. Tačiau poetas šios datos nepripažino ir viename mašinraštyje yra užrašęs pastabą redakcijai: „…mano gimimo data vasario 2 d., Grabnyčių diena, kaip buvo, taip ir yra“.
Primintini du faktai: 1) 1908-aisiais Brazdžioniai su vienerių metų sūneliu buvo išvykę į Ameriką laimės ieškoti, grįžo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą 1914 m. jau su dviem vaikučiais, mat Amerikoje 1912 m. gimė dukra Marijona, brolio švelniai vadinta Maryte; 2) 1929 m. atvykę studijuoti Kaune, Minties rate, išsinuomotame kambarį kartu apsigyveno trys gimnazijos draugai – medicinos studentas Balys Sklenys, dailės studentas Antanas Kučas ir Vytauto Didžiojo universiteto studentas Bernardas Brazdžionis. Vėliau jie persikėlė gyventi į to paties šeimininko naujus namus Šviesos gatvėje. Tame pačiame name su savo pussesere Leonilda Pranevičiūte gyveno ir Aldona Stanionytė. Čia Bern. Brazdžionis susipažino su savo būsimąja žmona. Beje, ten susipažinę, šeimą taip pat sukūrė dailininkas Antanas Kučas su Aldonos Brazdžionienės pussesere.
1934 m. sausio 10 d. be vestuvių pokylio, Kaune, Šv. Antano bažnyčioje (tuomet koplyčioje, nes bažnyčia dar nebuvo pastatyta), Bern. Brazdžionis vedė savo išrinktąją Aldoną Ireną Stanionytę. Judviejų santuoka buvo laiminga: susiklausymas, meilė, pagarba, begalinis rūpesti vaikais ir vaikaičiais Brazdžionius lydėjo visus 68-erius bendro gyvenimo metus. Kiekvienos šventės proga Bernardas savo draugams, bičiuliams, šeimos nariams rašydavo posmus, o kiekvienų metų sausio 10-ąją, vestuvių sukakties proga, parašydavo vis naujus posmus, dedikuotus „mieliausiai, brangiausiai Aldonėlei“.
Jonas Aistis „Lietuvių dienose“ 1972 m. yra teigęs: „Lygia dalim jis neturėtų užmiršti bei paniekinti savo „mažosios poezijos“, kurią jis rašė dažniausiai savo gyvenimo draugei Aldonai. Nors tos eilės liečia kasdienę gyvenimo smulkmę, bet sukurtos labai gyva ir meistriška eilėdara, ir tai būtų tikras unikumas mūsų rašto istorijoje.“
1992 m. Bern. Brazdžionis pasakė: „Gyvenime nebuvau punktualus <…>. Nepavėlavau tik vienoj vietoj. Būtent su vedybom. Abudu neturėjom iš ko iškelti vestuvinę puotą. Jose nedalyvavo nei artimiausi draugai, nei tėvai, nei giminės. Rankas surišo kolega literatas kunigas Stasius Būdavas. <…> Ir taip surišti nuėjom per gyvenimą ir per pasaulį. Daug slenksčių laimingai peržengėme, kad ir pavėluodami. Man rodos, kad jau esam pavėlavę peržengti ir tą paskutinį. O jeigu pavėlavom, tai jau niekur nebėra ko skubėti.“
Aldona ir Bernardas Brazdžioniai nuolat būdavo kartu – literatūros vakaruose, kelionėse, šventėse. Tiesa, tiek jaunystės, tiek vėlesniais metais kelis kartus vyko į keliones pavieniui. Bet juos kamavo ilgesys, tad beveik kasdien rašė vienas kitam švelnius laiškus…
Dar prieš karą atostogaudamas prie jūros (mat atostogų važiavo atskirai) Brazdžionis laiške žmonai rašė: „Mano mieliausia Aldonėle, Tavo nuoširdūs ir brangūs žodžiai mane vėl aplankė kaip džiaugsminga paguoda. <…> Dar aš jaučiu, kad Tave tebemyliu pirmosios meilės ugnimi ir pasiilgstu tuo ilgesiu, kurio niekas negalės iš krūtinės išplėšti ir užgesinti, kaip tik Tu; ir tebesi brangus mano deimantas, kurio begalinę vertę pajuntu jau ir tada, kai nesu netekęs, bet tik kelias dienas nematęs ir prie savo krūtinės neglaudęs… <…> Aš norėčiau Tau dar daug daug širdies atverti, aš norėčiau su Tavim, jūrai ošiant ir vakarų dangui blėstant, taip ilgai ilgai susiglaudus ir susiėmus už rankų sėdėti.“
Bernardas Brazdžionis su žmona Aldona ir vaikais Saule, Daliumi ir Algiu 1949 m. gegužę mėnesį prieš išplaukdami iš Vokietijos į JAV. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondo nuotr.
Brazdžionių šeima buvo giliai tikinti, turėjo įvairiausių smulkių religinio kulto daiktelių – devocionalijų: rožančių, paveikslėlių, ženklelių. Į atskirą aplankalėlį saugiai įdėtas mažas paveikslėlis „Marija su Kūdikiu“. Jis laminuotas, puoštas gelsvos spalvos siūlų nėriniu, pritvirtintas prie popieriaus ažūriniais kraštais. Kitoje pusėje – A. Brazdžionienės įrašas: „Pažaislis / 1937-III-19 d. / Prisirišimo ir dėkingumo vardan priimk mano rekolekcijų prisiminimą kartu su tvirtais pasiryžimais daryti tik tai, kas Dievui ir Tau patiks. Aldona.“ Tokius raštiškus įžadus, praėjus trejiems vedybiniams metams, poetui įteikė jo žmona.
Besitraukdami iš Lietuvos Brazdžioniai šeimos relikviją išsivežė su brangiausiais bei būtiniausiais daiktais ir išsaugojo sudėtingose tremties kelionėse. Kai ką susigrąžino vėliau: pvz., balto kaulinio porceliano kavos servizą išsaugojo dailininko Antano Kučo šeima, jie patys šį servizą Brazdžioniams sutuoktuvių proga buvo padovanoję.
Netikėtai grįžo dar viena relikvija: 1988 m. kauniečiai gydytojai Laima ir Leonas Klumbiai, siųsdami sveikinimą JAV lietuvių tenorui Stasiui Barui, įdėjo atviruką, vaizduojantį kryžių nešantį Kristų, ir atskleidė įdomią istoriją: „Siunčiam paveikslėlį – gal galėtumėte jį prie progos perduoti poetui Bernardui Brazdžioniui. Ta atvirutė iš jo namų J. Gvardijos gatvėje Kaune. 1948 m., kai mes apsivedėm, išsinuomavom mažą kambarėlį jo namuke. (Jis buvo atiduotas atvykusių iš toli Ivanovų šeimai). Mes tik vėliau sužinojom, kad tai B. B. namas. Kambary, už pečiuko, radome šią atvirutę ir išsaugojom iki šiolei.“
Bet grįžkime į 1934 metus. Studijos VDU reikalavo daug dėmesio ir laiko, prieš akis – diplominis darbas, o Brazdžionis užimtas įvairiais darbais: redagavo „Ateities spindulius“, rašė daugybę recenzijų „Židiniui“, pradėjo leisti almanachą „Pradalgės“. Žinoma, neapleido ir kūrybos. Artimas bičiulis Juozas Povilonis prisimena: „Kartą, rodos 1934 m., eidamas į universitetą, susitikau Bernardą. Jis ir sako: „Kaip tik ir norėjau patį pamatyti. Žinai ką, sugalvojau baigti universitetą. Prašyčiau suredaguoti keletą „Ateities spindulių“ numerių. Aš duosiu visą turimą medžiagą, pats patvarkysi. Nors dviem trims mėnesiams visiškai atsikratysiu pašalinių darbų ir atsidėsiu, kaip ir pats, tik studijoms. Nedaug man beliko.“ Sutarėm po savaitės pasimatyti ir konkrečiau aptarti reikalą. Praėjo savaitė, kita – vis nepavyksta susitikti. Pagaliau susiėjom. „Žinai, pavarčiau užrašus, peržiūrėjau programas ir nusiminiau: tiek nereikalingo balasto turėsiu susikrauti į galvą. Nutariau dar atidėti…“
Deja, universiteto Brazdžionis nebaigė. 1935 m. pasuko į dailę: buvo priimtas į Kauno meno mokyklą, bet, praėjus pusmečiui, 1936 m. iš mokinių sąrašų išbrauktas dėl nesumokėtų „mokslapinigių“. Labai keista, nes 1936 m. gauna dvi solidžias premijas, abi po 1000 litų: „Sakalo“ leidyklos už eilėraščių rinkinį „Ženklai ir stebuklai“ ir Lietuvos Raudonojo kryžiaus už Vytės Nemunėlio knygelę vaikams „Kiškio kopūstai“.
Svarbiausia rašytojo misija – kūryba. Ir jei ji premijuota, įvertinta, tai džiaugsmas dvigubas. 1954 m. Čikagoje, Literatūros premijų įteikimo šventėje, Brazdžionis pasakė: „Mano žodis bus grynai asmeniškas – trigubas ačiū: Dievui, tautai ir lietuviui. Dievui – už jėgas per tris literatūrinio darbo dešimtmečius; tautai – kad tris kartus pasirinko mano parašytą žodį. O prie ačiū lietuviui, t. y. lietuviškajai visuomenei, noriu paaiškinti. Kodėl? Nes ir mano širdis padalyta tarp trijų miestų. Pirmasis miestas – Bostonas, Amerikos Atėnai, uostas prie Atlanto, kur praleidau savo pirmuosius vaikystės metus, kur antrą kartą pajutau žemę, kad ir svyruojančią po kojomis; arčiausia Lietuvos uostas, ir iš jo norėčiau, kad išplauktų laivas į tėvynę.“ Taigi jam svarbu buvo tai, kad vaikystė praleista Amerikoje… Antruoju miestu paminėjo Niujorką – didįjį tautų ir politikų Babelį, o trečiuoju – Čikagą, miniatiūrinę Lietuvą Amerikoje.
Tąkart dėkojo už tris apdovanojimus – Valstybinę literatūros premiją, įteiktą Vilniuje 1940 m. už eilėraščių rinkinį „Kunigaikščių miestas“, Švietimo valdybos premiją, įteiktą Tiubingene 1947 m., už eilėraščių rinkinį „Svetimi kalnai“ ir tos dienos apdovanojimą – Lietuvių rašytojų draugijos premiją už rinkinį „Didžioji kryžkelė“. Maironio muziejuje turime net penkias skirtingas rankraštines knygeles „Svetimi kalnai“, paties Brazdžionio pasidarytas, ir šio leidinio pirmąjį spausdintą egzempliorių su autoriaus korektūromis bei pastabomis leidyklai. Rankraštinių knygelių yra ir daugiau, kai kurios su paties autoriaus piešiniais.
Bernardo Brazdžionio pažymėjimas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondo nuotr.
Kad rašytojo veikla buvo labai svarbi, liudija net penki išlikę Brazdžionio pažymėjimai, išduoti 1940, 1944, 1946, 1966 ir 1999 metais, kai poetas sutiko grįžti į Lietuvos rašytojų sąjungą. Literatūrinių įvertinimų dar buvo įvairiausių: Maironio premija už „Vaidilą Valiūną“, „Aidų“ literatūros premija už poezijos rinkinį „Vidudienio sodai“, JAV Lietuvių bendruomenės Literatūros premija už rinkinį „Po aukštaisiais skliautais“, Poezijos pavasario laureato titulas už rinktinę „Poezijos pilnatis“.
Apdovanojimų per gyvenimą būta gerokai daugiau, ir ne tik literatūrinių.
Aukštai įvertinti buvo ir kiti darbai, skirti Lietuvai ir Dievui. Bernardas Brazdžionis – Kauno (1995) ir Pasvalio (1991) miestų Garbės pilietis, Vytauto Didžiojo universiteto literatūrologijos Garbės daktaras (1994), apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu (1998), Šaulių žvaigžde (1996), Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu (1998) bei Popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu „Pro ecclesia et pontifice“ (1986; išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Už bažnyčią ir popiežių“).
Išlikę dokumentai, nuotraukos, laiškai tiksliai atspindi profesinę, darbinę Bern. Brazdžionio veiklą: Maironio muziejaus vedėjas, Valstybinės leidyklos Kaune redaktorius, Furthofo plieno fabriko darbininkas, Ravensburgo lietuvių mokyklos mokytojas, lietuvių savaitraščio „Žiburiai“ korespondentas, Lietpalčių fabriko darbininkas Bostone, Lietuviškosios enciklopedijos redaktorius ir linotipininkas, šeštadieninės lietuvių mokyklos mokytojas, žurnalo vaikams „Eglutė“ redaktorius, žurnalo „Lietuvių dienos“ vyriausiasis redaktorius ir linotipininkas.
Pabaigai – emigracinė tema. Muziejuje esančiame rinkinyje saugoma per 70 įvairiausių dokumentų, liudijančių Brazdžionių šeimos išvykimo iš Lietuvos ir emigracijos į JAV faktus. Stebėtinai daug. O kur dar laiškai, sunkiai įskaitomo dienoraščio užrašai, įrašai knygose, rankraščiai. Tai tikro muziejininko bruožas… Būtent šių dokumentų padedami, kartais dienų tikslumu galime nustatyti kur, kodėl, kada keliavo, dirbo, gyveno karo audrų blaškoma šeima.
Pasitraukiant iš Lietuvos, pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Išsiskyrimą liudija maža rankraštinė knygelė „Svetimi kalnai“su Bern. Brazdžionio įrašu: „Mano brangiajai Aldonėlei – Duok Dieve vėl visiems laimingai susitikti / Bernardas / 44.7.19.“
A.Brazdžionienė su trimis mažais vaikais prekiniais vagonais buvo išvežti į Vakarus ir apgyvendinti pereinamajame lageryje (durchgangslager), o Bernardą paėmė kasti apkasų. Liepos 22 d. gavęs medicininę pažymą, jog darbui yra netinkamas, jis nusipirko bilietą ir po dešimties dienų, liepos 31-ąją, išvyko traukiniu iš Eitkūnų. Rinkinyje saugoma minėta pažyma ir jos juodraštis, kurį ant dukrai Saulei skirtų vaistų recepto užrašė pats Brazdžionis, taip pat labai retas eksponatas – 1944 m. liepos 31 d. traukinio bilietas vienam asmeniui iš Eitkūnų (Eydtkau) į Gracą. [Šiuo metu Eitkūnai yra Černyševskis, miestas Rusijos teritorijoje, šalia kelio Kybartai–Nesterovas]. Išlikę telegramos, dienoraštis, įvairios pažymos leidžia sudėlioti sudėtingos Brazdžionių pasitraukimo kelionės maršrutą iki Ravensburgo, kur jie apsigyveno po karo.
Kaip ir dauguma į Vakarus pasitraukusių lietuvių, Brazdžioniai rūpinosi galimybe išvykti į JAV. Pradžia buvo sunki, jau buvo sumanę išvykti į Venesuelą, bet juos pertarė tolima giminaitė Pranė Lapienė, įsikūrusi prie Atlanto vandenyno ir ten turėjusi savo vasarvietę ir smuklę. Ji atsiuntė iškvietimą ir laidavo už visą šeimą. Išlikęs tas stebuklingasis dokumentas, vadinamasis „afidavitas“, atverdavęs kelius į laisvąjį pasaulį. Pokario emigrantams neužteko nusipirkti laivo bilieto, jie privalėjo atlikti aibes įvairiausių procedūrų, gauti pažymas, jog nėra nusikaltėliai, yra sveiki ir t. t.
1949 m. pavasarį, gavę visus reikalingus leidimus, surašę pervežamų daiktų deklaracijas, Brazdžioniai išvyko Amerikos link…
Pokario emigrantai visą kelionę privalėjo segėti skiriamuosius NCWC [Nacionalinės katalikų gerovės asociacijos] ženklus. Kaip tikras muziejininkas, Bern. Brazdžionis juos išsaugojo, kaip ir daugiau unikalių, kelionėje reikalingų dokumentų bei daiktų, pvz., įvairių numerėlių, maitinimo, bagažo kortelių. Nuo laiko pageltę devyni laive rotaprintu leisti dienraščiai. Kasdien, aštuonias kelionės paras, gegužės 7–14 d., leisti laikraštėliai „Across the Atlantic“ („Atlanto bangomis“). Pavadinimas angliškas, tačiau dienraščiai išleisti vokiečių kalba. Gegužės 14-ąją lietuvių tremtinių grupė gimtąja kalba išleido vienkartinį leidinuką „Atlanto bangomis“.
Gegužės 15 d., sekmadienį, laivas „General Eltinge“, plukdęs 829 keleivius, tarp jų – 149 lietuvius, atvyko į Bostono uostą. Tačiau čia Brazdžioniai neužsibuvo. 1955 m., pakviestas žurnalo „Lietuvių dienos“ leidėjo A. Skiriaus, rašytojas nutarė išbandyti laimę Kalifornijoje. O kelionę į išsiilgtąją Lietuvą teko atidėti dar ilgiems 35-eriems metams…
Apie savo literatūrinį kelią poetas yra rašęs: „Vaikystėje buvau giliai (nors nesąmoningai) tikintis; jaunystėje – indiferentas; kol susiradau savo pašaukimo kelią, pradžioje buvau Maironio ir Putino gerbėjas (dar daugiau – garbintojas); vėliau dvasioje žavėjausi lietuvių literatūros revoliucionieriais, kokie jie bebūtų, kad tik ne „sustingusios senatvės“ atstovai, prieš ją pakėlę kovą „ketuvėjininkai“, drąsūs „trečiojo fronto“ idealistai, kol niekuo nepatenkintas priėjau prie Senojo ir Naujojo Testamento šaltinių, kol sieloje apsigyveno Kristus, o poezijoje suradau savo kelią ir savąjį žodį. To ieškojimo metų rinkinys – „Jerichono rožė“ (pavadintas „Amžinu žydu“), o laimėjimo išdava – rinkinys „Ženklai ir stebuklai“.
Dar vėliau susiformavo tėvynės ir gimtosios žemės, tautos praeities ir dabarties tapatybės paveikslas. To rezultatas – „Kunigaikščių miestas“.
O paskui – Lietuvai netekus nepriklausomybės – pajutau Tėvynę, kuri virto „prarastuoju rojumi“, kaip oras, kaip vanduo palaikė kūno ir dvasios gyvybę, lydėjo visą kelią ir visus metus, klajojant po svetimas žemes ir svetimus kalnus (iš čia naujas rinkinys „Svetimi kalnai“).
Kadangi daug įvykių pergyvenau, (kaip sakytų mano mama) sulaukiau „gilios senatvės“, kadangi pradžia labai toli, o pabaigos dar nematyti, kadangi šaka toli nuo kamieno, – gal kai kam kai kur ir kai kada gali atrodyti, kad ir aš, kaip Walt Whitmanas, savo kūryboje esu kontraversinis ar žodžiais prieštarauju pats sau.
Ne. Neprieštarauju.
O mus – jus ir mane – jungia dar ta pati kalba ir mes siekėm ir siekiam vieno ir to paties idealo – Lietuvos laisvės.“ [Paryškinta cituojant. Red. past.]
Prasmingų minčių apie kūrybą ir Lietuvą yra tvarkingame Bern. Brazdžionio rankraštyje, pavadintame „Credo“: „Esu lietuvis katalikas. Iš esmės, ne iš paviršiaus. Idėjinis nereklaminis. Kas tokį mane vertino, pripažino ir kvietė, ten bendradarbiavau. Jokio žodžio nebuvau pasakęs prieš tuos, kurie vadinosi pažangiaisiais ir aktyvistais. <…>
Jei kam Lietuva tik cirko arkliukas, ant kurio jis per tautines šventes – per 16 vasario pajodinėja, o gerai uždrožęs ir per politinį priešą peršoka, tam aš visuomet sukelsiu tik „papiktinimą“, nes man „Lietuva – žemės žodis švenčiausias.“
Tokia Bernardo Brazdžionio gyvenimo prasmė.
