Kazys Starkevičius
LR Seimo nario Kazimiero Starkevičiaus ir Lietuvos žurnalistų draugijos nario Bernardo Šaknio pokalbis apie šviesos ir gerumo blyksnius mūsų valstybėje.
Žinomą politiką, visuomenės veikėją Kazį Starkevičių žinojau seniai. Kūrybingas, šviesus, kupinas kilnių siekių šis Rokų kaimo vaikas savo iniciatyvomis, pasiekimais stebino. Jo kelias į Seimą, tapsmas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministru buvo savaime suprantamas, logiškas. K. Starkevičius įkūrė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungą ir buvo jos tarybos pirmininkas, Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys… Visus jo pasiekimus sporte, kituose mūsų gyvenimo baruose sunku būtų išvardyti. Beje, aktyvus sąjūdininkas. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu dirbo organizaciniame komitete, apdovanotas Popiežiaus vizito atminimo medaliu. Susipažinome su K. Starkevičiumi Kaune, Lietuvos žurnalistų draugijos iškilmingoje vakaronėje, kai buvo teikiama devynioliktoji Stasio Lozoraičio Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta premija.
Šios premijos, kaip ir ankstesniųjų, pagrindinis mecenatas Lietuvos Respublikos Seimo narys Kazys Starkevičius. Jis apdovanojimą, skirtą a.a. žurnalistui Domantui Vildžiūnui už pilietinę publicistiką, įteikė Donato Vildžiūno našlei Marijai Vildžiūnienei.
Kas lėmė Jūsų sprendimą?
Tai ne mano vieno sprendimas, o visos mūsų šeimos premija. Mano žmona Rasa, dukros Živilė ir Rimantė buvo tos pačios nuomonės. Jos abi suprato, koks sunkus ir atsakingas žurnalisto darbas ir jį reikia remti. Jauniausiam sūnui Kazimierui aštuoniolika metų ir neabejoju, jog ir jis supranta, kad mes teisingai pasielgėme. Mūsų sunkiai uždirbti pinigai turi tarnauti kultūros plėtotei, gerumo sklaidai.
Gerumas, atjauta – vis labiau blėstantys mūsų gyvenime bruožai. Kas Jūsų širdyje pasėjo labdaros grūdą?
Suprantama, šeima. Motina, tėvas. Močiutė. Ji patyrė tremtį, Sibiro šalčius, vargus. Mūsų namai Rokuose buvo pakely. Sudėtingas pokaris: naktį lankydavosi partizanai, o dienomis stribai. Tėvams nelengva buvo išlikti. Mane nuo mažens žavėjo jų altruizmas, meilė kiekvienam, užsukančiam į mūsų namus. Manau ir tai padėjo jiems auginti vaikus, ugdyti jiems gerumą, nuoširdumą. Turėjau du brolius, dvi seseris, tėvai priglaudė ir išaugino našlaitę. Nuo vaikystės sunkiai dirbo visa šeima, rūpinosi vieni kitais.
Kuo paaiškinti Jūsų pasirinkimą skirti pinigus Stasio Lozoraičio vardo premijoms?
Stasio Lozoraičio vardas brangus kiekvienam lietuviui. Tai – vilties, laisvės prezidentas. Aš džiaugiuosi kiekvienu, kuris gyvena ir kuria ateities Lietuvą, kokios siekė Stasys Lozoraitis.
Ar Jus tenkina siūlomi kandidatai šiai garbingai premijai?
Aš pasitikiu Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkės Gražinos Viktorijos Petrošienės ir visos draugijos narių sprendimu. Svarbiausia, kad garbinga Stasio Lozoraičio premija būtų skiriama nusipelniusiems žurnalistams, kovojantiems už Lietuvos valstybės stiprinimą ir jos dvasinį bei kultūrinį augimą.
Kuo dabar gyvenate? Apie ką svajojate?
Galvoju apie gimtinę. Ne tik savo, bet ir visos Lietuvos žemės ūkį. Kaip jį atkurti? Kaip pažadinti kaimo ir miesto žmogui tikėjimą ateitimi? Kaip kiekvienam valstybės piliečiui nutiesti kelią į Maldos namus? Kaip pasiekti, kad Lietuvos valstybės himnas taptų mūsų gyvenimu ir keliu? Tik darbu, ryžtu pašalinsime šios klaustukus.
Linkiu Jums sėkmės. Dėkoju už pokalbį.
