Lietuvos Žurnalistų Draugija

Vasario 27 d., eidamas 89-uosius, mirė Lietuvos žurnalistų draugijos Garbės narys Edmundas Simanaitis – visuomenininkas, poetas ir publicistas, buvęs Jonavos meras bei krašto apsaugos viceministras.

Su Jo palaikais urnoje atsisveikinama kovo 4 d., šeštadienį, nuo 10 iki 21 val. „Rimties namuose“ Jonavoje, P. Vaičiūno g. 45. Laidotuvės vyks sekmadienį Kudirkos Naumiestyje tik šeimos ir artimųjų rate.

Velionio šeima prašo susilaikyti nuo vainikų ir puokščių; norintieji galėtų skirti kuklią auką į dėžutę šarvojimo salėje.

–   –   –

E.Simanaitis gimė 1929 m. sausio 5 d. Marijampolėje. Tėvas buvo mūrininkas, motina – skalbėja, namų šeimininkė. Šeimoje augo trys vaikai: Edmundas, jo sesuo Ramutė ir brolis Vaclovas. Edmundas mokėsi Marijampolės P. Armino pradinėje mokykloje ir Rygiškių Jono gimnazijoje.

1945 m. sausį tėvą Juozą, buvusį šaulį, suėmė NKVD ir jis atsidūrė Urale, anglies kasyklose. 1946 m. Edmundas įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams Tauro partizanų apygardos Vytenio būryje. Deja, po išdavystės tų pačių metų liepą buvo suimtas ir nuteistas 10 metų Gulago. Nuo 1947 iki 1954 m. kalėjo Karlago, Steplago (Kazachstanas), Žezkazgano ir kituose lageriuose.

Atgavęs laisvę ir grįžęs į Lietuvą, įsidarbino Kapsuko (dab. Marijampolės) tarprajoninės elektromontažo kontoros elektromonteriu. 1955–1957 m. studijavo Kauno politechnikos institute, tačiau dėl KGB persekiojimų baigti studijas teko Leningrado Šiaurės Vakarų politechnikos institute, kur įgijo inžinieriaus elektromechaniko specialybę. 1960–1963 m. dirbo Kapsuko maisto pramonės automatų gamyklos vyr. energetiku. Vėliau persikraustė į Jonavą ir nuo pat Azotinių trąšų gamyklos statybų pradžios iki 1989-ųjų dirbo vyresniuoju inžinieriumi, automatikos ir prietaisų cecho viršininku, vyriausiuoju prietaisininku, automatizuotų valdymo sistemų skyriaus viršininku. 1987–1990 m. – Kauno politechnikos instituto dėstytojas.

1988-aisiais E. Simanaitis visa širdimi nuėjo į Lietuvos Sąjūdį, buvo jo Tarybos pirmininko pavaduotojas, Etikos komisijos pirmininkas, Sąjūdžio Jonavos skyriaus pirmininkas. 1990 1992 m. buvo LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nario padėjėjas ir sekretorius. Jis taip pat aktyviai dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos, Vilniaus ekslibriso klubo veikloje.

1995–1997 m. buvo Jonavos rajono savivaldybės meras, 1997–2000 m. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras, 2005–2009 m. – LR Prezidento konsultantas.

Su žmona Gražina, buvusia „Azoto“ įmonės inžiniere konstruktore, užaugino tris sūnus: Lemturį, Darių ir Vytenį.

E.Simanaitis parašė ir išleido daug įvairaus pobūdžio knygų: „Technologinio proceso automatizuoto valdymo sistema“ (1980), „Mes apie save“ bei „Automatizuotas darbo kokybės valdymas“ (1987), „Kolektyvo bendravimo kultūra“ (1988), „Skolos našta“ (I–II t., 1991), „Uosinis kryžius“ (1993), „Tėvynės ginti išėjo broliai“ (1994), „Tuskulėnų varpas pradeda gausti“ (1997), „Nesugrįžusiems iš Tuskulėnų“ (1997), „Gedimino stulpų šviesa: Sąjūdžio publicistika 1989–1991“ (1998), „Likimo galia“ (1999), „Užgesusių griaustinių aidas“ (2001), „Nelikę nuošalyje“ (2003), „Taurosta teka į Nerį“ (2005), „Privalome būti stiprūs“ (2005), „Tėvynė neatleistų man…“ (2007), „Amžių krivulė“ (2008), „Beribė erdvė“ (2011). Jis tapo išradimo „Amoniako sintezės proceso valdymo būdas“ (1981) ir leidinių „Dialogas tęsiasi“ (1992), „Lietuvos kariuomenės vadai ir krašto apsaugos ministrai“ (2000), „Tebesitęsianti akistata“ (2002), „Pažinkime Lietuvos šalį“ (2007) bendraautoriu.

Šio iškilaus žmogaus plunksnai priklauso ne tik gausybė aktualių bei įžvalgių straipsnių, publikuotų laikraščiuose „Tremtinys“, „Voruta“, „Kauno laikas“, „XXI amžius“, „Jonavos balsas“, „Taurosta“, „Chemikas“, „Draugas“ (JAV), „Tėviškės aidai“ (Australija), „Trimitas“, „Karys“, „Savanoris“, „Lietuvos aidas“, bet ir didžiulis įtaigios poezijos pluoštas. Už lyrikos knygą „Nesugrįžusiems iš Tuskulėnų“ autorius pelnė Dr. Vinco Kudirkos konkurso „Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą…“ bei Abraomo Kulviečio „Gulbės“ premijos laureato vardą (1997).

Lietuvos žurnalistų draugijos Garbės nariai. Iš kairės: sėdi Marytė Kontrimaitė (1947–2016), Gražina Daukšaitė; stovi Kazys Račkauskas, Albinas Vaičiūnas ir Edmundas Simanaitis (1929–2017).

Publicistinė ir grožinė jo kūryba 2009 m. tapo įvertinta Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga E. Simanaičiui suteikė Lietuvos kultūros šviesuolio vardą (2005), 2012 m. E. Simanaitis paskelbtas Jonavos krašto šviesuoliu.

E.Simanaitis buvo apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu (1990), AB „Achema“ auksiniu atminimo ženklu (1996), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000), Lenkijos Respublikos Nuopelnų ordino Kavalieriaus kryžiumi (2001), Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos „Trijų kalavijų kryžiumi“ (2002), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos I laipsnio Partizanų žvaigžde (2008).

–   –   –

Daugelis sovietinių lagerių kalinių turėjo ir tokią svajonę: nelikti užkastam atšiaurioje stepėje be karsto ir be ženklo, kad gyvenai…

Garbingas ir visokeriopais talentais apdovanotas šitos mūsų žemės, „kuri Lietuva vadinas“, sūnus Edmundas Simanaitis daug ir vaisingai pasidarbavo, kad joje išauštų laisvės aušra, palikdamas Tėvynei itin gilų, labai prasmingą ir ilgam išliksiantį įspaudą.

LŽD inf.