Gintaro Karoso nuotr.
Gintaras KAROSAS
Šių metų balandžio pradžioje sueis dveji metai, kai Lietuva neteko vieno iš garbingiausių savo sūnų – filosofo, pedagogo, straipsnių autoriaus, Kovo 11-osios akto signataro ir vieno iš Nepriklausomos Lietuvos architektų. Taip susiklostė, kad likimas sutikti šį nepaprastą, orų ir šiltą žmogų nusišypsojo gana anksti – Lietuvos kūrimosi ir kartu mano muziejinės veiklos pradžioje. Norėčiau pasidalinti keletu prisiminimo akimirkų, susijusių su Romualdu Ozolu.
Buvau neseniai pradėjęs kurti pasaulio meno muziejų po atviru dangumi Europos
Gintaras Karosas
parką Vilniaus rajone. Ieškodamas palaikymo 1992 m. kreipiausi į kelias organizacijas, įsikūrusias A. Jakšto gatvėje. Viena iš tokių buvo „Vilnijos“ draugija. Maloniai mane pasitikusi ir išklausiusi draugijos sekretorė šviesios atminties Anastazija Keršytė pati idėjai pritarė, bet atkreipė dėmesį, kad Vilniaus krašto etninės kultūros išsaugojimu besirūpinančios draugijos nariai vargu ar supras Europos parko būtinumą, todėl patarė šią idėją pristatyti Romualdui Ozolui.
Susitikome su R. Ozolu Vilniaus senamiestyje, papasakojau jam apie savo kuriamą Europos parką, kuriame būtų eksponuojami įvairių šalių menininkų darbai, kaip amžini visuomenę jungiantys skirtingų kultūrų ženklai, o Lietuva taip įgautų Europos centro valstybės įvaizdį. R. Ozolui idėja patiko, jis pritarė. Kiek pamenu, Vilniaus mokytojų namuose vyko „Vilnijos“ draugijos susirinkimas. Tada turėjau galimybę pristatyti Europos parko idėją susirinkusiai auditorijai ir, taip jau susiklostė, sėdėti greta susirinkime dalyvavusio signataro.
Praėjus kuriam laikui man paskambino R. Ozolas ir atsiklausė, ar galėtų minėti mano pavardę Lietuvos Respublikos Seime – tikėtina, kad jis ketino kelti klausimą dėl Europos centro draustinio įteisinimo ar pan. Vėliau kartkartėmis su R. Ozolu susitikdavome įvairiuose susirinkimuose, minėjimuose. Kalbėdavomės paprastai apie silpną Lietuvos valdžią ir Pietryčių Lietuvos problemas.
Vienąkart, susitikęs R. Ozolą Lietuvos nacionaliniame muziejuje, papasakojau jam apie Europos parke kuriamą didelę skulptūrą, kurios idėja yra pati Kultūra, jos esmė, ir paprašiau parašyti savo mintis apie tokį darbą. Toks pasiūlymas Ozolui gimė spontaniškai, laukiant eilėje prie rūbinės, net suabejojau, ar ne per daug sau leidžiu to pageidauti iš šio didžio žmogaus. R. Ozolas atsakė, kad jam tikrai būtų įdomu parašyti, juolab kad jis kadaise jau yra rašęs apie dailės kūrinį.
„Kultūra“ turėjo būti dailės kūrinys iš kelių dešimčių tūkstančių marmuro gabalėlių, iš kurių žmogus arba žmonija, besisemdama įkvėpimo iš gamtos, sukuria materialios kultūros objektus, primenančius gamtoje esančias formas, ir tie žmogiško intelekto darbai ilgainiui vėl grįžta į gamtą ir tampa jos dalimi.
Romualdo Ozolo įžvalgos, jo minties gilumas ir tikslumas yra iškirtiniai. Mane ir, neabejoju, daugelį skaitytojų žavi šios iškilios asmenybės sugebėjimas žodžiais nusakyti esmę, nenuklystant į paviršutiniškas tuščiažodžiavimo lankas.
Verčiant iš latvių kalbos, R. Ozolo pavardė reiškia „Ąžuolas“. Šis medis Lietuvoje simbolizuoja stiprybę, tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Ąžuolo šaknys įsiskverbia giliai į mūsų krašto žemę su ja sudarydamos neatskiriamą vienybę, vėjo blaškomas medis tik stiprėja, o išsaugodamas tvirtybę ir aiškų siluetą auga lėtai, neskubėdamas keistis. Ąžuolų Lietuvoje nėra daug, jie ypatingi. Jau gilioj senovėj juos žmonės garbino baltų tautos. Ąžuolas turbūt yra Lietuvos metafora.
Yra ir kitų medžių, įvairių ir skirtingai vertingų. Drebulės ir epušės paprastai žmonių nėra vertinamos, priešingai nei ąžuolai, jos auga greitai, nors ir mažiausiam vėjeliui papūtus virpa savo šakelėmis ir lapeliais. Tokių medžių mūsų šalyje apstu, jie auga pulkais. Šie medžiai neturi tvirto kamieno.
Žmonės skirtingi, kaip ir medžiai, o kryptinga žmonių bendruomenė sudaro valstybę. Sena lietuvių kalba, jos gramatika, kalbininko J. Jablonskio sunorminta ir per šimtmetį jau tapusi Lietuvos nematerialiaus paveldo vertybe abėcėlė, yra mūsų valstybės pamatinės vertybės, neįkainojamos jokiais pinigais. Neatsitiktinai ir toliariagiškai išmintingai kalbininko pasirinktos kai kurios čekiškos abėcėlės raidės mūsų kalbą daro unikalia bei atriboja nuo šimtmečius dominavusios invazinės lenkiškos kultūros įtakos. Savita, išsiskirianti iš kitų kalba yra mūsų piliečių orumo pagrindas, nesvarbu kokiais medžiais mes būtume gimę. Atminkime, kad vėjas – tai galimybė ąžuolui stiprėti.
Jokie titulai ir užimamos pareigos nėra žmogaus mąstymo gylio matavimo matas. Dažnai ir geri savo srities specialistai negali suprasti, kodėl ąžuolus žmonės vertino nuo senovės, o paveikti menkiausio vėjo blaškosi. Visi medžiai reikalingi, jie sudaro pasaulio gamtinę įvairovę, nors ir netampa ąžuolais. Būkime tvirtais, išsaugokite lietuvių kultūros tapatumą – kalbą, nedarkydami jos nelietuviškomis raidėmis, taip sutvirtinsite pačią Lietuvą. Nelietuviškos abėcėlės raides patogumo dėlei galima būtų įrašyti nepagrindiniame asmens tapatybės dokumento lape.
Romualdas Ozolas – Lietuvos Ąžuolas, kurio asmeninė misija, tapusi ne visai išsipildžiusios valstybės vizijos dalimi, prasmingi darbai, neabejoju, visad pasiliks kaip aktualus priesakas mums rūpintis Tėvyne.
Straipsnio autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, Nacionalinės pažangos premijos laureatas.
