Lietuvos Žurnalistų Draugija

Prieš 25 metus, 1992-ųjų kovo 15 d., NATO generalinis sekretorius Manfredas Wörneris pirmą kartą apsilankė Lietuvoje.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Kai 1990 m. kovo 11-ąją  Lietuva atkūrė  nepriklausomybę,  mums pats svarbiausias  buvo  ne  5-asis Vašingtono sutarties straipsnis, kad  visos NATO narės privalo ginti bet kurią priešo užpultą  Šiaurės Atlanto aljanso  šalį, ne 3-iasis dokumento punktas, įpareigojantis  iš pradžių  kautis su agresoriais patiems, kol kitos aljanso valstybės ateis  į pagalbą, bet NATO sutarties 10 straipsnis: kiekviena  demokratiška Europos valstybė senosioms NATO narėms sutikus gali įstoti į organizaciją.

Pirmąjį žingsnį į NATO  Lietuva žengė dar tada, kai sovietai nė neketino išvesti savo kariuomenės iš Baltijos šalių.

Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus visiems   buvo aišku, kad NATO yra karinė – politinė, o Europos Sąjunga – ekonominė –socialinė valstybių bendrija.

Ar Lietuva pritartų, kad  Europos Sąjunga imtųsi  sau nebūdingų  karinių funkcijų, apie kurias jau prakalbo Briuselis?  Juk dėl jų gali nukentėti  ES žemės ūkis, socialiniai reikalai, mokslo tyrimai, kultūra, švietimas,   o Bendrija netaps stipresnė, Kremliaus džiaugsmui mėgėjiškai  žvangindama ginklais.        

Pirmąkart atsivėrė  aljanso durys

„Nuo 1990 m. lapkričio 17 d. Briuselyje  veikė Baltijos informacijos biuras. Kartu  su Užsienio reikalų ministerijos pareigūnu  Rimantu Morkvėnu, turėjusiu   tuomečio užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo pasirašytus įgaliojimus, biure dirbau ir aš, kaunietis radijo inžinierius, Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas.  Biuras faktiškai buvo pirmoji neoficiali Lietuvos diplomatinė atstovybė  ryšiams su Europos Bendrija ir NATO palaikyti.  1991 m.  gegužės 31 d. ( Rusijos specialiųjų tarnybų smogikai  tuomet kone kasdien degino  pasaulio dar nepripažintos  Lietuvos pasienio postus – red. past.)   mes padėjome surengti pirmąjį istorinį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko  Vytauto Landsbergio vizitą į NATO būstinę“ , –  teigė Kauno leidyklos „Naujasis amžius“ direktorius   Edvardas Šiugžda.  Jo nuomone, būtent tą datą  reikėtų  laikyti pradiniu mūsų šalies žingsniu į Vakarų pasaulio kolektyvinės gynybos organizaciją, pirmąja paraiška dėl narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, nors istorijos vadovėliuose  Lietuvos  euroatlantinės integracijos etapai  pradedami  vardyti nuo  1994 m. sausio 4 d. laiško, kurį  prezidentas Algirdas  Brazauskas, parlamentinių ir mažųjų Lietuvos  partijų paragintas,  nusiuntė  NATO generaliniam sekretoriui  Manfredui Wörneriui ir  aljanso viršūnių susitikimo Briuselyje  dalyviams.

Danų parama

Pasak E. Šiugždos, nors ir nepripažinta, mažoji  Lietuvos ambasada Briuselyje nuo pat atsidarymo dirbo išsijuosusi.Ypač įtemptai teko suktis po 1991 m.  sovietinės Sausio agresijos. „Tada pas mus biure kurį laiką gyveno ministras A. Saudargas. Vieną dieną jis man parodė savo pavaduotojo, užsienio reikalų viceministro Valdemaro Katkaus atsiųstą faksogramą – bendradarbiavimo su Danijos Karalyste projektą. Ministras pasiteiravo manęs: „Kaip, ar geras?“ O ten buvo siūlomi tik kultūriniai abiejų šalių  mainai, prekyba. Aš nusistebėjau: „Kodėl niekur neužsimenama, kad danai pripažintų mūsų šalį, užmegztų su Lietuva diplomatinius santykius?..“ Pats įrašiau tokį sakinį į dokumentą, atrodo,  V. Katkus įteikė

 jį danams. Po to danai pradėjo su mumis glaudžiau bendradarbiauti, Danijos delegacija NATO organizacijoje pasiūlė surengti tą V. Landsbergio susitikimą su NATO vadovybe“,– pasakojo E. Šiugžda.

Baltijos informacijos  biuras padėjo Lietuvos valstybinei delegacijai  1991 m. birželį patekti ir  į Europos Parlamento sesiją Strasbūre. Dabar tai atrodo juokų darbas, o tada dėl sovietų KGB, karinės ir užsienio žvalgybos trukdymų – beveik neįmanoma misija…

Lietuvos draugas – imperijos princas

Danija – antroji, po Islandijos, NATO valstybė,  pripažinusi  atkurtą  Lietuvos Respubliką.  „Politologai, tarptautinės teisės specialistai tvirtina, kad šis pripažinimas vertingesnis, reikšmingesnis, nes islandai, Kremliaus  įbauginti,  netrukus išsigando savo drąsos,  iki pat 1991 m. rugpjūčio  pučo Maskvoje stengėsi  atvirai nerodyti paramos Lietuvai, o danai  elgėsi garbingai“, – vienus skandinavus gyrė, kitus paglostė prieš plauką E. Šiugžda.

Anot leidėjo, su Baltijos informacijos biuro bendradarbiais  norėjo susitikti Didžiosios Britanijos, Danijos europarlamentarai, Krikščionių demokratų internacionalo (dabar nebeveikiančio,  virtusio tapatybės netekusiu Europos centristų susivienijimu) nariai. „Lietuvos laisvės byla ypač domėjosi Europos Parlamento deputatai iš Ispanijos Karalystės – katalonai, baskai. Jie patys siekė nepriklausomybės, todėl rūpinosi, kad mažų tautų išsivadavimo kova nuolat būtų įtraukta į Europos didžiosios politikos dienotvarkę. Nuoširdus  Lietuvos draugas ir užtarėjas   buvo paskutinis Austrijos Vengrijos imperijos princas Otto von Habsburgas, Europos Parlamente  1979–1999 metais atstovavęs Vokietijai (mirė 2011-aisiais, sulaukęs beveik šimto metų – red. past.)“, – prisiminė kaunietis spaudos  leidėjas.

Pasauliui tapome neįdomūs

E.Šiugždos kolega Briuselyje R. Morkvėnas vėliau tęsė diplomatinę karjerą, buvo laikinasis reikalų patikėtinis Romoje, Užsienio reikalų ministerijos patarėjas, Lietuvos  generalinis konsulas Niujorke (JAV). O E. Šiugžda grįžo atgal į Lietuvą ir ėmėsi žurnalistikos.

„Tokių kaip aš, okupantų persekiotų  sovietmečio kitamanių,  tautinės ir katalikiškos pogrindinės veiklos dalyvių Užsienio reikalų ministerijai nereikėjo.  (E. Šiugžda anksčiau  buvo atleistas  iš  Kauno skaičiavimo technikos remonto gamyklos, kai  1987 m. KGB jį nufilmavo Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius suokalbius pasmerkusiame mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje– red. past.)  Į ministeriją sugrįžo buvę sovietų veikėjai, sulindo garsių kolaborantų atžalos. Kai kurie net ir su KGB uodega“, – karčiai ironizavo E. Šiugžda. Jo manymu, prieš 27 metus Lietuva nuosekliai, tvirtai ėjo į savo tikslą – valstybės nepriklausomybę, o dabar verda savo sultyse ir nesugalvoja jokių prasmingų siekių, kuriuos galėtų garsiai paskelbti pasauliui ir jį sudominti.    

„Arė“ vien lietuviai

Baltijos informacijos biuras  buvo skirtas visų trijų šalių atstovams – estams, latviams, lietuviams. Bet už savo ir jų laisvę arė vien lietuviai. Joks estas Briuselio Hotel des Monnaies (Munthofo) gatvės 66 numeriu pažymėtame name nepasirodė. Latvis „diplomatas“  Janis Zideris atvyko keliomis dienomis anksčiau už lietuvius, jų neįspėjęs  pakeitė biuro durų spyną, o pats išėjo su Belgijos latvių bendruomene švęsti Latvijos Nepriklausomybės dienos. Mūsiškiai  iki vakaro su visa manta  sėdėjo ant lagaminų laiptinėje. Latvis pagarsėjo tik  meilės nuotykiais su valonų ir flamandų  moterimis, elgėsi tarsi pavyzdinis KGB įtakos agentas, todėl belgų policija pasistengė kuo greičiau jį išgrūsti iš Briuselio atgal į Rygą.

Susitaikymo Bendrija

Dabar, kai iš ES traukiasi Didžioji Britanija, JAV prezidentas Donaldas Trumpas reikalauja, kad Europos sąjungininkės skirtų savo gynybai bent NATO  karinių išlaidų vidurkį – 2 proc. BVP, ES didžiosios šalys prakalbo apie atskiras Bendrijos pajėgas, didesnes  lėšas  ES kariniam štabui, kovinėms grupėms.

„Rusijos agresija Ukrainoje akivaizdžiai atskleidė, kad Europos Sąjunga gynybiniu, kariniu požiūriu yra „bedantė“, todėl  ją sudarančioms šalims reikėtų susigriebti,  vienytis. Tačiau ES yra ekonominė, iš dalies finansinė, dviejų pasaulinių karų nuniokotos Europos susitaikymo Bendrija, išaugusi iš krikščioniškų šaknų, nors Briuselio ir ES branduolio šalių elitas tai pamiršo “, –  apgailestavo  E. Šiugžda. Anot pašnekovo, 1951 m. Prancūzijos, Italijos, Vokietijos  katalikų politikų Roberto Schumano, Alcidės de Gasperio, Konrado Adenauerio įkurtą  Europos Sąjungą galima palyginti su žemdirbių globėju (labai garbinamu ir Lietuvos kaimuose), ispanų šventuoju Izidoriumi Artoju (gegužės  15-ąją, kai minimas šis šventasis, lietuviai žemdirbiai tradiciškai baigia sėją). O NATO – tarsi karingasis arkangelas Mykolas, kuris Dievo įsakymu nubloškė į pragarą šėtoną (Liuciferį) ir puolusius angelus, virtusius velniais. JAV kariai, jūrų pėstininkai, reindžeriai, atvykstantys  į karines pratybas Lietuvoje, arkangelą Mykolą laiko savo globėju.

Simboliškas solidarumas

Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis pažadėjo, kad  mūsų šalis didins savo įnašą į ES karines operacijas ir misijas…Afrikoje. Kitaip tariant Lietuva  siūlosi  padėti prancūzams ar belgams įvesti tvarką buvusiose jų kolonijose, nors  turime  pasirengti svarbiausiai savo pareigai  – apsisaugoti nuo galimų Rusijos provokacijų rudenį per  rusų kariuomenės puolamąsias karines pratybas  nedviprasmišku  agresyviu pavadinimu „Vakarai 2017“  prie rytinių Lietuvos sienų. 

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas  Gediminas Kirkilas ramina, kad nebus bandoma  keisti Lietuvos karių, kurie  pastaruosius trejus metus mokosi ginti mūsų šalį nuo  Rusijos hibridinio antpuolio, pasaulėžiūros ir vėl pratinti juos prie tarptautinių misijų.  „Keli mūsų karininkai ES  laivybos apsaugos komandoms, bandančiomis sutramdyti Somalio piratus prie Afrikos Rago – tai tik simboliški Lietuvos europinio solidarumo ženklai“, – aiškino G. Kirkilas. 

„Beverčiai“ kariai

Buvusio  Lietuvos karinių oro pajėgų vado, atsargos pulkininko    Zenono Vegelevičiaus manymu,  vien  Lietuvoje tarnaujantys kariai  yra  „beverčiai“. „Kur jie stovyklas beįsirengtų,  Bezdonyse ar Rietave  – visur tos pačios pratybų ir kariškos buities sąlygos, kariai jokios naujos patirties neįgyja. Didelės valstybės neleidžia savo kariams vienoje vietoje apkerpėti – siunčia juos į  apledėjusius kalnus, į pelkes, kur plaukioja krokodilai, į tropinį karštį ir arktinį šaltį“, – įrodinėjo  Z. Vegelevičius.

Buvęs karo lakūnas krašto apsaugos sistemą  siūlo  laikyti tokia pat ekonomikos  sritimi kaip žemės ūkis, pramonė.  „Tik kariuomenės  produkcija  kitokia – saugumo garantijos bendruomenei, visuomenei. Ne kiekviena ES valstybė pajėgtų  turėti po atominę bombą, bet gal  visai Bendrijai apginti užteks kažkiek  branduolinių kovinių galvučių, dislokuotų sutartose vietose?  Jeigu ES savo saugumo architektūrą kurs atskirai nuo NATO – tai bus pasmerktas žlugti projektas“, – tvirtino  Z. Vegelevičius.

Pasak gynybos eksperto Z. Vegelevičiaus,  75 proc. NATO karinių išlaidų  skiria Jungtinės Valstijos (per 300 mln. gyventojų), o 500 mln. europiečių, priklausančių Europos Sąjungai, savo ramybei ir gerovei apsaugoti sukrapšto vos 25 proc. lėšų. (Šešios ES šalys iš 28-ių  nėra NATO narės – red.past.).

Vokietija visų neapgins

„JAV valstijos gana savarankiškos –skiriasi jų mokesčių sistemos, vienur mirties bausmė galioja, kitur panaikinta, bet dėl Amerikos užsienio, saugumo  politikos visos valstijos vieningos. O ES blaškosi dėl visko: Artimųjų Rytų pabėgėlių prieglobsčio politikos, sankcijų  Rusijai, ES karinės struktūros modelio. Švedai, nesitikėdami pagalbos iš Briuselio, siunčia karius į strateginę Gotlando salą Baltijos jūroje, atkūrė privalomąją karinę tarnybą, nuo  2018-ųjų    šauks į kariuomenę 1999 metais ir anksčiau gimusius vyrus bei moteris. Suomiai prie 1 000 km sienos su Rusija  padidins savo ginkluotąsias pajėgas 50 tūkst. karių.  ES nuo byrėjimo dar apsaugo tik Bendrijos lyderė Vokietija (bet irgi net prasčiau už Lietuvą  pagal NATO standartus besirūpinanti savo kariuomene –  šalies gynybai skirianti  vos 1,19 proc. bendrojo vidaus produkto lėšų – red. past. ). Vis dėlto neaišku, ar ilgai tokią įtampą atlaikys kanclerė Angela Merkel?“ – svarstė atsargos pulkininkas Z. Vegelevičius.

Maisto reikės ir patrankoms gaudžiant

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas G. Kirkilas įsitikinęs, kad Europos Sąjungai nėra prasmės mėgdžioti NATO. „Bendrijai užtektų stiprinti išorinių savo sienų kontrolę,  padidinti  pastaraisiais metais kiek susilpnėjusį dėmesį  tarptautinėms taikos misijoms. Savo žemės ūkiui ES  nuolat skiria apie 38 proc. biudžeto lėšų. ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Philas Hoganas patikino mus, kad tikrai nė vieno euro cento iš ES agrarinio voko nebus paimta Bendrijos gynybos politikai finansuoti“, – pabrėžė  didžiosios  politikos veteranas  G. Kirkilas.