Marijos Šaknienės nuotr.
Balandžio 24 dieną Vilniuje prie sovietinės okupacijos aukoms skirto paminklo Gedimino pr. ir Aukų g. sankirtoje pakvietė gedulinga melodija, sklidusi iš garsiakalbio. Čia rinkosi Lietuvos armėnų bendruomenės nariai, jų bičiuliai bei kiti žmonės, neabejingi armėnų tautos likimui. Lietuvos armėnų sąjunga ir Lietuvos genocido ir rezistencijos centras surengė armėnų genocido 102 – ųjų metinių minėjimą. 1915 metais balandžio 24 dieną tuometė Turkija pradėjo masines armėnų žudynes, per kurias nesigailėta nei mažų vaikų, nei senelių.Minėjimą vedė Ruslanas Harutunianas, pirmiausiai pakvietęs susirinkusiuosius pagerbti žuvusiuosius tylos minute. Po jos malda minėjimą pradėjo Pabaltijo armėnų kunigas Chosrovas Stepanyanas, žodį tarė Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtchyanas, armėnų tautos istorijos apžvalgą pateikė rašytojas ir vertėjas Vahagnas Grigorianas, Marytės Kontrimaitės eilėraštį, skirtą šiai liūdnai datai perskaitė Vega Ribikauskienė, armėniškai – Haikuš Grigoryan.Renginyje kalbėjusi Lietuvos genocido ir rezistencijos centro direktorė Birutė Teresė Burauskaitė priminė armėnų ir lietuvių tautų išgyventas tragedijas, patirtą genocidą, palygindama jų netektis ir išgyventą siaubą okupacijos metais. Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus pirmininkas Leonas Kerosierius patikino, kad lietuviai visada palaikė armėnų tautą ir palaikys, kad tai tiesiog esanti mūsų pareiga. Lietuvos seimo narys tarpparlamentinės ryšių su Armėnija grupės vadovas Simonas Gentvilas priminė, kad Lietuva dar 2005 – aisiais metais oficialiai pripažino armėnų tautos genocidą, taip išreikšdama jos palaikymą.Minėjimas baigėsi uždegant žvakutes prie paminklo, simbolinio Armėnijos vėliavos spalvų gėlių vainiko, kurį padėjo Armėnijos ambasadorius T. Mkrtchyanas.Prie bendros iškilmingos susikaupimo nuotaikos, rodos, prisidėjo ir popiečio saulė, maloniai nusišypsojusi iš po debesų skraistės, tą dieną dengusios padangę ir nuo pat ryto ir siuntusios vien lietų.
Marija Šaknienė
