Šios viduramžių lietuvio kario skulptūros 2018 m. vasario 16-ąją Vilniaus Lukiškių aikštėje tikriausiai nepamatysime.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Latviai kuria vaidybinius filmus savo valstybės šimtmečiui ir rengiasi išleisti nacionalinę enciklopediją, estai režisuoja spektaklius, Suomijos valdžia tvirtina, kad šios šalies šimtmečio minėjimą visam gyvenimui prisimins dabartinė suomių karta, o Lietuvos Vyriausybė, pamačiusi profesoriaus Liudo Mažylio atrastą 1918 m. Nepriklausomybės akto originalą, visiškai nusiramino ir, atrodo, galvoja, kad valstybės jubiliejui nieko daugiau nebereikia: paminklo patriarchui Jonui Basanavičiui sostinėje projektas įstrigo, Vyriausybė išsisukinėja nuo pareigos paremti visuomenininkų iniciatyvą statyti Vyčio paminklą Vilniaus Lukiškių aikštėje, apie kitus monumentus, biustus, atminimo lentas garsiems žmonėms, istorinių pastatų renovaciją taip pat nieko negirdėti.
Ar Lietuvos valdžia nepražiopsos istorinės progos pažadinti savo piliečių pasididžiavimo tėvyne jausmus, kurie bent dalį žmonių galėtų sulaikyti nuo minčių apie emigraciją?
Valdžia kratosi lyderystės
„Mūsų kaimynai labiau suvokia tokių jubiliejų reikšmę. Tai visuomenę sutelkianti jėga. Įvykis, atitraukiantis nuo kasdienybės rūpesčių, pakylėjantis virš valdiškų intrigų, priverčiantis nors trumpam užmiršti tariamai „svarbias“, o iš tiesų vienadienes vidaus politikos temeles ir susimąstyti apie esminius valstybės reikalus. Tačiau Vyriausybė nesistengia, kad šimtmetis visuomenei įstrigtų ilgam. Ministrų kabinetas, Vyriausybės kanceliarija tik laukia žmonių pasiūlymų (pigiausiai kainuojančių –red. past.). Valdžia nenori prisiimti šimtmečio jubiliejaus pagrindinių rengėjų vaidmens“, – tvirtino Seimo Kultūros komiteto vicepirmininkas Arūnas Gelūnas.
Beveidis jubiliejus
Pasak parlamentaro, Kultūros komiteto nariams Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo veiksmų planas pristatytas tik vieną kartą, pernai lapkričio 30 dieną.
„Vasara prasidėjo, netrukus politinis gyvenimas stabtels. „Valstiečiai“ buvusios socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės sudarytą šimtmečio minėjimo programą pakeitė, dabartinio programos įgyvendinimo komisijos pirmininko, premjero Sauliaus Skvernelio jubiliejiniai prioritetai neaiškūs, šimtmečio renginių biudžetas – taip pat. O juk kitose Baltijos šalyse ir Suomijoje šimtmečio minėjimo „veidai“ – Vyriausybių vadovai. Į visus prašymus suteikti daugiau informacijos Vyriausybės kanceliarijos Valstybės atkūrimo šimtmečio sekretoriato darbuotojai standartiškai atsako – „ieškokite mūsų tinklalapyje“. Pasigendu išradingų viešų priminimų apie artėjančią istorinę Lietuvos datą, kurią visiškai nustelbia dabartiniai Seime nagrinėjami „rezonansiniai“ įstatymų projektai“, – apgailestavo buvęs Lietuvos ambasadorius prie Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) A. Gelūnas.
Kertiniai nusibodę projektai
Vyriausybės kanceliarijos Valstybės atkūrimo šimtmečio projektų vadovė Biruta Zimnicka tikino, kad interneto svetainėje „Lietuvai 100“ visi šimtmečio programos tikslai ir siekiai aprašyti labai „vaizdingai“, tačiau pareigūnė negalėjo pasakyti, kuris sumanymas pats svarbiausias.
Šimtmečio tinklalapyje rašoma, kad „kertiniai“ jubiliejaus projektai – akcija „Ačiū Europos Sąjungai“, „ne mažiau nei trijų“ (latviai numatę šešiolika) jubiliejinių kino filmų premjeros Lietuvoje ir užsienyje, jau nebe pirmus metus liepos 6-ąją vykstantys Lietuvos himno giesmininkų patriotiniai susibūrimai Lietuvos ir užsienio miestų aikštėse „Tautiška giesmė aplink pasaulį“, specialiai šimtmečiui surežisuota dainų šventė „Vardan tos…“, nauja iniciatyva „Dovanos Lietuvai ir pasauliui“.
Nauja šluota smarkiai pasidarbavo
Tačiau S. Skvernelio vadovaujama šimtmečio komisija atsisakė socdemų jubiliejinio šūkio „Įkvėpti ateities“, kadangi jis nebuvo „tinkamai paaiškintas Lietuvos žmonėms ir tarptautinei bendruomenei“.
Į buvusios Vyriausybės patvirtintą valstybės šimtmečio minėjimo programą buvo įtraukti keli šimtai projektų, planuota pastatyti, įrengti 65 monumentus, atminimo lentas, biustus, išspausdinti 19 istorinių leidinių, organizuoti 276 renginius, sutvarkyti Vilniaus Lukiškių aikštę, rekonstruoti sostinės Koncertų ir sporto rūmus, pastatyti daugiafunkcį kompleksą Šeškinėje, atnaujinti Signatarų namus. Viskam ketinta išleisti apie 200 mln. Eur. „Valstiečiai“ šiuos planus smarkiai išbraukė, o naujas programos biudžetas turi būti pateiktas birželį.
Reikėjo tęsti gerus darbus
„Valstybės vyrai ir moterys visiškai numoja ranka į visuomenės nuomonę. Valdininkai nori matyti žmones apatiškus ir prisimena tautą tik per rinkimus. Jeigu žmonės patys stengiasi savaip paminėti istorines valstybės sukaktis – gauna per galvą“, – tvirtino Vyčio paramos fondo narys, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis.
Pasak K. Genzbigelio 2015 m. patvirtintą šimtmečio minėjimo programą reikėjo tik pataisyti, o ne atšaukti.
Valdininkai suko nosis
„Iš atnaujintos „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos“ buvo apskritai išbraukti planai sutvarkyti Lukiškių aikštę. O juk dar 1999 m. vasario 11 d. Seimas nutarė, kad Lukiškės turi būti pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais ženklais. Mes įsteigėme Vyčio paminklo paramos fondą, paminklo konkursui rengti fondas išleido 25 tūkst. Eur, kuriuos suaukojo garsūs Lietuvos žmonės, tačiau negalėjome rinkti lėšų iš verslo įmonių, negavę leidimo statyti paminklą. Konkursą laimėjo tikrai puikus projektas „Laisvės karys“ (o ne „išniekintas Lietuvos herbas“, kaip tvirtina kai kurie heraldikos „žinovai“). Pagal pirminį sumanymą karžygys atitraukia skydą nuo krūtinės, tarsi atidengia širdį ir nusilenkia aukurui, kuriame liepsnoja amžinoji ugnis visiems, paaukojusiems gyvybes dėl Lietuvos. Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė Vytį Lukiškių aikštėje pavadino „militaristiniu siaubu“, kitiems valdininkams paminklas pasirodė perdėm „agrarinis“, – piktinosi 1991 m. savanoris parlamento gynėjas K. Genzbigelis.
Projektas perduotas „santechnikų artelei“
Anot pašnekovo, Vyriausybė faktiškai atėmė paminklui suaukotus pinigus.
Svarbiausias Lietuvos vardo tūkstantmečio „akcentas“ buvo modernistinė skulptūra „Krantinės arka“. O ką visuomenė labiausiai prisimins pasibaigus valstybės atkūrimo šimtmečio iškilmėms?
„Dabar Lukiškių memorialo statybos perduotos „konceptualaus meno dirbtuvėms“, Šiuolaikinio meno centro padaliniui. Mes šią įstaigą vadiname „santechnikų artele“. Tai ta pati kontora, kuri 2009 m., per Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejų, Vilniuje prie Neries už keliasdešimt tūkstančių eurų pastatė iš surūdijusių rusiško naftotiekio „Draugystė“ vamzdžių suvirintą, vilniečių pasipiktinimą sukėlusią „skulptūrą“ „Krantinės arka“. Matyt, kažką panašaus galime pamatyti ir pagrindinėje Lietuvos aikštėje“, – liūdnai ironizavo K. Genzbigelis.
Kam iš tiesų užkliuvo Vytis?
Vyrui pikta, kad premjeras nesiteikia išklausyti, Kultūros ministerija negirdi Vyčio paramos fondo atstovų, o Prezidentūros laikysena apskritai neaiški.
„Dabar užsienio valstybių vadovus, kitų šalių politikų delegacijas vežame į Antakalnio kapines, nors pagal tarptautinį diplomatinį protokolą turėtume palydėti į reprezentacinę valstybės vietą. Vilniečiams Vyčio skulptūra tikrai nesukeltų jokių nepatogumų: vaikai ir toliau žaistų aikštėje, pensininkai mėgautųsi šiltais vasaros vakarais, nes paminklas užimtų tik nedidelę Lukiškių aikštės dalį. Kam galėjo užkliūti Vytis? Nebent Kremliui, nes ant paminklo postamento turėjo būti iškalti priminimai apie 1514 m. Oršos mūšį, 1941 m. birželio sukilimą, 1944–1953 metų Lietuvos partizanų kovas, 1989 m. Baltijos kelią, 1991 m. sausio 13-ąją ir kitus Rusiją siutinančius istorijos faktus“, –įtarinėjo Vyčio paramos fondo narys K. Genzbigelis.
