Liūtų kailis blizga- jie neseniai restauruoti, bet akyse- skausmas…1938-aisiais Karo muziejui juos padovanojo paskutinysis Astravo dvaro paveldėtojas- Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu jau gyvenęs Paryžiuje. Liūtų didingumas, įkūnijęs ne grėsmę, greičiau mažos tautos laisvą dvasią, šiandien atspindi nostalgiją praeičiai: kurgi tie vaikai, kurie , karčių prisilaikydami, ropšdavosi jiems ant nugaros, laimingai šypsodavosi, tėvų paveiksluojami? (Kas gi iš vyresnės kartos neturi nuotraukos su Karo muziejaus sodelio liūtais?!)
Tėvai dar mažą atsiveždavo mane į Kauną. Atminty išliko varpų muzika. Kiekvieną vakarą (nebepamenu valandos) kauniečiai rinkdavosi pasiklausyti kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus, vėliau- jo sūnaus Giedriaus Kuprevičiaus karilionu skambinamų melodijų. Visi suoliukai jau priešpiečiais būdavo užsėsti močiučių, mezgančių, neriančių, bet viena akim budriai stebinčių po baseinėlį su nykštuku (kurį 1923-aisias muziejui padovanogo grafas Aleksandras Tiškevičius) besitaškančius, liūtams į nasrus kišančius, ant nugaros besiropščiančius anūkėlius. Ir nepamirštami sodelio rožynai! Spalvų, atspalvių, sumišusių su skleidžiamais kvapais, pasaulis… Man nuoširdžiai gaila visų, kuriems to kvapo paskanauti jau neteko…
„Čia, -aiškinu anūkei, – didingiausia miesto dalis.Tarsi koks tautos panteonas.“ „ O kas yra tas panteonas“? – perklausia mažoji. „Viskas, kas brangiausia kiekvienam lietuviui. Visa istorija“. „O ta ugnis- ar ji dega ir naktį“? Čia anūkė apie amžinąją ugnį…“Žiemą ir vasarą, per lietų ir šlapdribą…Iš akmenėlių sudėtas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.Daug akmenėlių- daug gyvybių…“- dėstau pagyvenusios mokytojos tonu. „Tai kodėl jūs negerbiate tų žmonių?“ – netikėtas jos klausimas priverčia suklusti. Užaugusi Airijoje, tuo „jūs“ ji nubrėžia takoskyrą : jūs- tai gyvenantys Lietuvoje, mes- tai gyvenantys svetur…O kas tie „mes“ emigrantų vaikams? Su kuo jie tapatina save? Noriu ją patraukti į savo pusę, bet kol kas nesėkmingai. Niekas man nepadeda, netgi ši aikštė, skirta įkvėpti patriotinius jausmus. Valstybės dienos išvakarėse ji dar liūdnesnė, ištuštėjusi, apleista: muziejaus sodely- nė vieno krykštaujančio vaiko, nė vienos senutės, atėjusios jaukiai pasėdėti ąžuolų pavėsy…Buvusiuose rožynuose-nuskurusios žemaūgės rožytės, nusmelktos piktžolių. Ar niekas neturėtų jų išravėti? Ištrupėjusių aikštės plytelių „tarpdančiuose“- žolė… (Pelėsiais ir kerpe…? istorija linkusi kartotis) Vaizdas greičiau primena ne tautos panteoną, o apleistų sovietinių fermų pastatus. Mano anūkė teisi: nemylime mes savo miesto. Nemylime savo valstybės. Negerbiame tų, kurie už jas galvas padėjo…Bijome pasididžiuoti savo praeitim, kad kas nors neapšauktų nacionalistais?
Mūsų seneliai pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais (1919m.)laikinąja sostine tapusiame Kaune nusprendė steigti Karo muziejų, o po trejų metų, 1921-aisiais, vasario 16 d.muziejus jau buvo iškilmingai atidarytas. Jį pašventino kunigas Jonas Mačiulis – Maironis. 1921m.spalio 16d. Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro ir architekto Vladimiro Dubenecko paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. 1923-aisiais prieš paminklą uždegtas aukuras , ant kurio lotyniškai užrašyta: „Atiduok, ką privalai“. 1937m. Karo muziejaus bokšte įrengtas Kauno karilionas, ėmė skambėti varpų muzika, nenutilusi net sovietmečiu. 1930-ais , minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pašventintas naujojo Karo muziejaus pastato kertinis akmuo. Į pamatus suberta žemių, atvežtų iš Gedimino kalno, Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Kauno miesto burmistru tuo metu buvo Jonas Vileišis. Jauna valstybė ėmėsi įamžinti istorinį tautos kelią, kovas dėl laisvės ir Nepriklausomybės. Mūsų karta net nesugeba to išsaugoti, kas buvo sukurta su didele meile ir pasididžiavimu.
Pasaulis pilnas „Megų“, „Maximų“, „Akropolių“ (kabutėse!), o Lietuvos Nepriklausomybės aikštė-vienintelė pasaulyje. Ar ji taps tautos panteonu mūsų vaikaičiams, ar didžiuosis ja? Ar trauks sugrįžti į ją išėjusius, po pasaulį išsibarsčiusius? Viliuosi…
