Rugsėjo 18 dieną suėjo lygiai šimtas metų vienam svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Vilniaus konferencijai. Gūdžiais 1917 metais, dar siaučiant I-ojo pasaulinio karo vėtroms, 222 lietuvių tuometinėje miesto teatro salėje (dabar – Rusų dramos teatras) svarstė užgimstančios tautinės valstybės klausimus. Ta proga Vilniaus mokytojų namuose Lituanistų sambūris, Lietuvos istorijos mokytojų asociacija ir kiti visuomenininkai susirinko į pokalbį – diskusiją. Renginį vedęs VU docentas dr.Darius Kuolys priminė pagrindines šio istorinio įvykio išvadas – sukurti nepriklausomą demokratinę valstybę, tautinės bendrijoms suteikti tinkamas sąlygas jų kultūrai, švietimui vystytis, taip priimtą sprendimą sušaukti steigiamąjį Lietuvos seimą Vilniuje. Prieš Vilniaus konferenciją tų pačių metų birželio 9 (truko kelias dienas, birželio 9-16) dieną Petrapilyje susirinkę ten gyvenantys lietuviai dauguma jau buvo priėmę sprendimą siekti nepriklausomybės – deja, ši data niekaip nebuvo šiemet pažymėta, mus vėl, eilinį kartą aplenkė estai, smagiai paminėję tokį pat tame pačiame mieste priimtą sprendimą.
Diskusijoje dalyvavo istorikai Algimantas Kasparavičius ir Antanas Kulakauskas, kultūrologė Aušra Martišiūtė-Linartienė, pasidalinę savo įžvalgomis apie to meto geopolitinę aplinką, sudėtingus, kartais ir pavojingus, lietuvių politikų veiklos būdus. Anot A.Kasparavičiaus, kai vyksta radikalūs geopolitiniai įvykiai Europoje (tuo metu dar visu pajėgumu vyko I-asis pasaulinis karas), mums nereikėtų tikėtis, kad Lietuvos tai nepalies. Būtent Vilniaus konferencijos sugebėjime pasinaudoti kilusia dėl karo sumaištimi istorikas įžvelgia to meto politikų, faktiškai – dar vakarykščių valstiečių, talentą. ,,Svarbiausia Vilniaus konferencijos žinia – suvokti realijas ir pasinaudoti teikiamomis galimybėmis tautos labui“, – sakė A.Kasparavičius.
Politologas, istorikas Antanas Kulakauskas atkreipė dėmesį, kad iš tiesų to meto geopolitinė situacija buvo daug sudėtingesnė, nei dabar linkstama manyti. Kartu su besitraukiančia Rusijos kariuomene į imperijos gilumą pasitraukė labai daug žmonių. 1917 m. balandį į karą įstoja JAV. Prezidento V.Vilsono pareiškimas dėl tautų apsisprendimo teisės buvo paskelbtas tik 1918 metais, tačiau ir jame pasisakoma konkrečiai tik dėl Rusijos imperijos sudėtyje buvusios Lenkijos, visoms kitoms – tik migloti pažadai dėl galimybės apsispręsti. Be to, JAV į karą įstojo kovoti prieš Vokietiją, t.y. tapo Rusijos sąjungininke, tad lietuviams padėtis nuo to nė kiek nepalengvėjo. Ir pačioje Lietuvos teritorijoje būta daug svarstymų apie ateitį – didelė dalis bajorų įsivaizdavo krašto ateitį vienaip ar kitaip susijusią su Lenkija, baltarusiai pasisakė už LDK kaip konfederaciją, į Vilnių pretendavo ne tik lietuviai, bet ir lenkai bei baltarusiai, nors – paradoksas – didžioji miesto gyventojų dalis buvo žydai. Todėl tuo svarbesnė yra Vilniaus konferencija, kuri buvo surengta išlaikant visus teisinius karo meto reikalavimus – gavus okupacinės valdžios leidimą, oficialiai sukvietus delegatus iš visos Lietuvos. Tai buvo vienintelė oficialiai pripažinta lietuviams atstovaujanti organizacija.
Prof.A.Martišiūtė –Linartienė pabrėžė, kad netgi okupacijos, visiškos suirutės metais kultūrinis gyvenimas nesustojo. Vilniaus konferencija, anot jos, turėjo dešimties metų įdirbį kultūrinėje veikloje. Visi spaudos draudimo laikotarpiu vykę slapti lietuviški vakarai, lietuviški spektakliai itin daug prisidėjo buriant žmones, skleidžiant nepriklausomos valstybės idėjas.
Diskusijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad vyko nuolatinis žaidimas su vokiečių administracija ir lietuviams sekėsi pergudrauti vokiečius, nors, kaip teigė A.Kasparavičius, reikia nepamiršti ir pačioje Vokietijoje tuo metu vykstančių įvykių, tad gal ne tiek būta pergudravimo, kiek gana palankiai klostėsi aplinkybės.
Renginio dalyviai domėjosi, kaip gi buvo organizuota Vilniaus konferencija, atsižvelgiant į menkas to meto komunikacijos galimybes. Pagrindinis ideologinis ir organizacinis centras buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Vilniaus komitetas per savo taškus visoje Lietuvoje. Į darbą aktyviai įsijungė tautiškai susipratę kunigai, parapijos susirinkimuose buvo aprobuojami delegatai į konferenciją.
Įvertinant Vilniaus konferencijos reikšmę A.Kasparavičius teigė, kad tai – pirmasis tikrai lietuviškai renginys, kuris vyko lietuvių kalba. Konferencijoje buvo išrinkta Taryba, vėliau paskelbusi nepriklausomybę. Būtent nuo šios konferencijos prasidėjo lietuviškojo suvereniteto kelias.
Antradienį Vilniaus konferencijos minėjimas tęsėsi. Prie dabartinio Rusų dramos teatro, kuriame prieš šimtą metų įvyko Vilniaus konferencija, režisieriaus Jono Vaitkaus iniciatyva buvo pasodintas ąžuolas, kurį per visą miestą nuo Gedimino pilies kalno atnešė režisieriaus auklėtiniai.
Vaiva Radikaitė
