Zofija SASNAUSKAITĖ

Džiugu, kad būna laimingų atsitiktinumų. Man vienas tokių – pažintis su žurnalistu ir rašytoju Vytautu Leščinsku bendrovėje „Lietuvos geležinkeliai“ 2002 metais, kai jis dirbo laikraščio „Geležinkelininkas“ redakcijoje, o iki tol ne vienus metus buvo šio leidinio vyriausiasis redaktorius – ne valdininkas, o talentingas žurnalistas. Iki šiol atsimenu Vytauto straipsnį apie atnaujintą Kybartų geležinkelio stotį, parašytą taip gyvai ir meniškai, kad vaizdo nenustelbė nė įvairūs bendrovėje įteisinti techniniai terminai.

Nors Vytautas ir aš gyvename tame pačiame Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajone, tačiau susitinkame, pabendraujame retokai. Suprantama, vaizduotėje beatsirandančius naujus kūrinius jam pavyksta įkūnyti tik ilgai sėdint prie  kompiuterio…

Labai apsidžiaugiau išgirdusi netikėtą telefono skambutį ir Vytauto balsą: buvau kviečiama į naujos knygos sutiktuves Lietuvos kariuomenės Vilniaus karininkų įgulos ramovėje spalio 27 dieną.

„Puikus Knygų savaitės vidurys“, – pagalvojau, nors dar nežinojau, ką nauja Vytautas parašė. Bet buvau įsitikinusi, kad nusivilti neteks, nes atminty dar neišblėso pažintis su ankstesne autoriaus knyga „Slaptažodis – AKCENTAS“ Vilniaus mokytojų namuose.

Renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis pristato susirinkusiesiems romano „Žmogėdros tarnas“ autorių Vytautą Leščinską (dešinėje).

„Žmogėdros tarnas“. Taip pavadintas šis iš dvidešimt keturių skyrių, panašių į viena su kita susijusias noveles, romanas, dešimtoji autoriaus knyga, skoningai išleista ir išspausdinta UAB „BALTO print“.

Pilnutėlė Karininkų ramovės salė įdėmiai klausosi folklorinio ansamblio „Vilnelė“ (vad. Laima Purlienė) atliekamos Rokiškio krašto partizanų dainos, išmoktos iš garbaus amžiaus mokytojos, buvusios partizanų ryšininkės, kuri iki šiol kasvakar meldžiasi už žuvusius jaunus vaikinus, norėjusius apsaugoti gimtinę nuo sovietinio maro.

Koncertuoja folkloro ansamblis „Vilnelė“.

V.Leščinsko kraštietis, garsus fizikas prof. akad. Jonas Grigas sakė, kad didžiausia šio romano vertė – tikroviškai, be nutylėjimų ir pagražinimų pavaizduotas kaimo žmonių gyvenimas ankstyvaisiais bolševikų valdžios įsigalėjimo metais. Iš „didžiosios šalies“ užplūdusios kariškių ir visokių perėjūnų gaujos ir jų talkininkai stribai nepaisė jokių elgesio normų: ant miestelio gatvės grindinio mesdavo nužudytų partizanų ir jų rėmėjų kūnus, grobė ištremtųjų turtą, darė kitokias neregėtas baisybes.

Kraujas stingsta skaitant, kaip prie naujosios valdžios prisigerinusi Šamaičių šeima – Florentina, kaimynų vadinama Fliorka, ir jos vyras Mečislovas (Mečius), skatinami NKGB valsčiaus poskyrio viršininko Konovalovo, katile šutina sukapotus nužudytųjų kūnus ir su šiuo „užkulu“ sumakaluotu jovalu šeria kiaules, kurias vėliau parduoda kaip normaliai penėtas.

„Knyga būtinai turi būti išversta į kitas kalbas, kad su šiuo baisiu Lietuvos istorijos laikotarpiu susipažintų bent kaimyninės valstybės“, – teigė profesorius. 

Rašytojas Jonas Užurka apibūdino V. Leščinską kaip savotišką literatūros chirurgą. Rašyti apie šį skaudų laikotarpį sudėtinga. Mūsų krašto žmonėms teko daug išgyventi: kazokų puldinėjimus, fašizmą, sovietmetį. Taikūs, darbštūs įvairių tautų žmonės keitė savo būties sampratą: vieni savyje užsidarę kentėjo, kiti tapo įtarūs, atsirado netgi skundikų…

Autorius nesudėlioja savo romano veikėjų į jiems skirtas lentynėles. Net niekingai besielgiančiam tipui kartais prabyla sąžinė, kyla vidinis skausmas, pasibaisėjimas.

Yra romane ir linksmesnių dalykų. Vienas tokių – su pašaipa vaizduojami okupantų ir jų talkininkų – vietos bolševikų – suorganizuoti pirmieji komunistų partijos ir nepartinių bloko kandidatų „rinkimai“ į Sovietų Sąjungos liaudies deputatų tarybą. Rinkimų apygarda buvo įkurdinta miestelio gimnazijoje. Iš klasių išnešti mokykliniai suolai, o jų vietoje sustumti stalai užtiesti raudona marška, prie jų susėdę „rinkimų“ komisijos nariai. Pabalsavusiam rinkėjui – šlakelis degtinės ar vyno, ledinukas ir teisė šį tą nusipirkti gretimoje patalpoje įrengtoje vienadienėje parduotuvėje. Deja, nedaug kaimo žmonių susigundė tuo laiku sunkiai gaunamomis prekėmis: ūkiniu muilu, pora dėžučių degtukų, trupučiu druskos ir cukraus, ir nėjo balsuoti. Balsų skaičiavimo komisija, nesukdama sau galvos, nepanaudotus biuletenius bruko į urną, dokumentuose surašė reikalingus skaičius.

Padėtis per visą sovietmetį nedaug keitėsi. Teko ir man padirbėti vienoje rinkimų apygardoje apie 1980 metus. Sąžiningiausiai daliję biuletenius ir žymėję rinkėjus, netekome žado, kai trūkstamas skaičius irgi buvo pridėtas. Vidurnaktį grįždama namo spjaudžiausi tiesiogine šio žodžio prasme ir labai ilgai jaučiausi lyg purvyne išsivoliojusi.

Šiltais žodžiais Vytautą minėjo savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ (leidėjas ir redaktorius Augustas Uktveris) redakcijos darbuotojai. Šiame leidinyje V. Leščinskas spausdina ne tik straipsnius, bet kartais – ir savo grožinės iteratūros kūrinius, ir, kaip sakė Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis, dalyvauja šios draugijos veikloje, rengiamose akcijose, pavyzdžiui, dviračių žygyje per Lietuvą. Tokios kelionės po gimtąjį kraštą padeda žmogui ne tik jį pažinti, bet ir tapti tvirtesniam, pasak J. Dingelio, panašiam į Vaižganto, šios draugijos kūrėjo, minimus deimančiukus.  

 

Socialinių mokslų daktarė Laimutė Stasė Tamošiūnienė prisiminė vaikystę, kai eidama iš mokyklos pamatė susispietusius žmones. Norėjo pasidomėti kas atsitikę, bet nepažįstama moteris tvirtai suspaudė jos ranką ir liepė kuo greičiau bėgti namo. Vėliau mergaitė sužinojo, kad aikštėje vėl buvo sumesti nužudytųjų kūnai.

Vytauto klasės draugė Onutė Kecorienė, be prisiminimų apie kartu su juo praleistus mokymosi metus, papasakojo ir sovietmečiu kruopščiai slėptą savo vaikystės istoriją – pasirodo, atsitiktinai likusi neišvežta į Sibirą, kur gyvuliams skirtame vagone buvo išgabenti kiti jos šeimos nariai, visą sovietmetį turėjusi slėpti, kad yra tremtinių vaikas. Tad ir V. Leščinsko romanas „Žmogėdros tarnas“ jai atrodė tarsi pačios gyvenimo dalis.