Vos prasidėjus naujiems metams atėjo skaudi žinia: netekome ilgamečio mūsų Draugijos nario Gintauto Genio. Sausio 4-ąją urna su jo palaikais amžiams atgulė Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia tėvų – aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio (1928–1996) bei mamos Lolitos Genienės, mirusios 2016-aisiais.
Vilniaus universiteto auklėtinis Gintautas iš aplinkos išsiskyrė giliu istorijos bei kultūros, ypač teatrinio gyvenimo, pažinimu ir plačia erudicija. Jį dar vadino „teatro vaiku“, nes Kauno dramos teatre, kur ilgai dirbo jo tėtis K. Genys, nuo mažens leido valandų valandas.
Gintulis, kaip jį neretai pašaukdavome, paliko nemenką kūrybinį palikimą. Jo įtaigius ir svarius publicistinius straipsnius publikavo mūsiškė svetainė http://www.lzdraugija.lt, „XXI amžius“, „Nemunas“, „Ūkininko patarėjas“, kiti leidiniai. 2012 m. skaitančiajai visuomenei buvo pristatytas jo istorinio nuotykinio romano „Pagaunės medžioklė“ pirmasis tomas, 2014-aisiais išėjo II tomas. Po metų Gintas pabaigė ir trečiąjį tomą, bet dėl finansinių sunkumų jis tebeguli leidykloje. Talentingai ir be istorinių klaidų parašytas kūrinys pasakoja apie mūsų valstybės gyvenimą nuo XVIII a. paskutiniojo dešimtmečio ir vėlesniais laikais pasaulio bei Europos istorinių lūžių kontekste.
Mažai kam žinoma, kad G. Genys daugsyk naudojosi ir literatūriniu Vudo Pekerio pseudonimu. Šia prasimanyta pavarde prieš gerą dešimtmetį išleido ištisą pluoštą knygų: „Gangsteriai, nusikaltėliai ir psichai“, „FTB džimenai prieš nusikaltėlius“, „Kenedžių klano prakeikimas“, „Kruvinoji aistra. Boni ir Klaidas“, „Mata Hari. Legendinė šnipė“, „Paskutinis diktatorius Fidelis Kastro“, „Amerikos banditas Nr. 1 Alvinas Karpis“, „Kruvinasis mesijas Mao Dzedungas“ ir kt.
Ne vienus metus Gintautas drąsinosi parašyti knygą apie savo tėtį. Spėjo paskelbti tik fragmentiškus atsiminimus, bet iš jų jau dėliojosi didingas laisvės šauklio ir poeto paveikslas.
Viename savo straipsnyje Gintas rašė: „Kiekvienas savo pareigą gali atlikti savaip, pagal savo sugebėjimus ir sąžinę. Vardan tos pareigos pakaktų būti tik padoriems.“ Jis stengėsi toks būti. Tiek, kiek išgalėjo…
Tebūnie Gintautui Geniui kaip antkapinė epitafija skirtas šis Kęstučio Genio posmas:
„Prarastos naktys – naktys bemiegės –
Kur tu, Gyvenime mano prabėgęs?
Už lango gruodas, šaltis ir speigas,
Diena išaušo, o man ji baigės.“
Regina Pupalaigytė
