Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,
Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus…
B.Brazdžionis “Ąžuolas”
Kol tautos dvasia gyva, iš jos, lyg iš versmės, veržiasi nepalaužiama stiprybė. Kuriam laikui ją galima užtvenkti, tačiau, atėjus tam tikram metui, ji prasiveržia net pro geležines uždangas. Tuomet “nebeužtvenksi upės bėgimo”, – rašė mūsų Tėvynės dainius, laisvės šauklys poetas Maironis. Laimingi tie, kurie savo akimis matė , savo širdimis išgyveno Lietuvos išsiveržimą į Laisvę.
Įsimintini 1988-ieji- Sąjūdžio susikūrimo metai. Tai- ne tik Laisvės dvelksmas, ne tik vilties įsiliepsnojimas. Tai- laužas,degantis žmonių širdyse. Todėl jų neišgąsdino sovietų tankai, traiškantys beginklius žmones, nebepajėgė įbauginti blokadosir kiti praeities šmėklų grasinimai …Dar nebuvo Kovo 11-osios, bet pavasaris jau putojo, nešdamas ledus: tauta ėmė sodinti ąžuolus- tautos atgimimo simbolį. Tokios tautos jau neįbauginsi! Galingo, amžinai žaliuojančio miško, ypač ąžuolyno, įvaizdis ryškus Simono Daukanto raštuose, Antano Baranausko poemoje, Maironio, Bernardo Brazdžionio eilėse…“Įdomiausia, kad atbundančios tautos rašytojų, istorikų, politikų žvilgsniai sustoja ties ta pačia istorine praeitimi, įvykiais, netgi tais pačiais simboliais“, – rašė žinomas etnologas Norbertas Vėlius 1989m. kovo 25d.“Komjaunimo tiesoje“. Šiame laikraščio numeryje ir buvo išspausdintas kvietimas palaikyti Sąjūdį, sodinant Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyną. Pasirašė Ąžuolyno sodinimo iniciatyvinės grupės nariai: V. Stepulis,V. Markauskas, V. Čaplikas, R. Survila, R. Krupickas, A. Kepežėnas, K. Labanauskas.
Tačiau jau ir anksčiau būta pasiūlymų –iniciatyvų sodinti Ąžuolyną kaip tautos laisvės simbolį. Pirmasis ryškesnis blyksnis buvo 1987 metais rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvykęs mitingas, kurio tikslas- pasmerkti komunistinės valdžios sandėrį su fašistais, pasidalinant Europą. Drąsus mitingas parodė, kad prasideda akivaizdus sovietinės imperijos byrėjimas. Vygandas Čaplikas knygoje „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“(2009)rašo: „Tai buvo pirmasis blyksnis, kai tapo aišku, kad ąžuolyno sodinimas , viešai pasitelkiant visuomenę, jau nėra tik svajonė, o konkreti realybė. Jeigu nebuvo išvaikytas mitingas, smerkiantis komunistinės valdžios nusikaltimus, kodėl gi nepakviesti žmonių į kokią nors talką ar akciją, kur būtų atliktas visuomenei naudingas ir ateičiai prasmingas darbas?“ Jau prieš porą mėnesių žurnale „Mūsų gamta“ (1987.Nr.6) jis buvo paskelbęs straipsnį „Ir Rudnia gali turėti parką“. Kalbama apie Rudnią prie Dusmenų ( Varėnos rajonas): apylinkės gamtiniu savitumu palankios ąžuolų giraitei. Numatyta konkreti vietovė, kur būtų galima sodinti ąžuolus Sąjūdžiui. Dar konkretesnis kvietimas buvo išspausdintas „Atgimimo“ laikraštyje (1988 spalio 10d.). Ąžuolynas , kaip viešos ir ypatingos akcijos įgyvendinimo idėja, tapo reali. Liko nuspręsti: kur, kada, kaip šią idėją įgyvendinti. Kadangi V.Čaplikas jau buvo numatęs tokią vietovę, kur būtų galima sodinti ąžuolus Sąjūdžiui, tai netrukus, tų pačių metų spalio 27 dieną, idėjai pritarusiam ir ja susidomėjusiam Vitaliui Stepuliui pasiūlė nuvykti ir vietovę apžiūrėti. Ten, parinkę laisvesnę aikštelę, pasodino atsivežtus ąžuoliukus. V.Stepulis pasodino ir savo draugui Algimantui Kepežėnui, V.Čaplikas – dailininkei Gražinai Didelytei. Taip apie šią kelionę pasakoja V.Čaplikas savo knygos skyrelyje „Pirmoji ąžuolyno vieta“. Šie ąžuolai Rudnios kaime tebeauga ir dabar, prasmingai simbolizuodami gražaus sumanymo blyksnį!
Tai nebuvo vienintelė vieta, pasiūlyta Tautos Ąžuolynui. Po kvietimo “Atgimime” žmonės siūlė ąžuolus sodinti prie piliakalnių, įžymių žmonių tėviškėse, mūšių vietose…Tačiau nedaugelis galėjo įsivaizduoti tokio dydžio ąžuolyną ( pradinis plotas -30ha, dabar- apie 40 ha). Vietą jam pasiūlė geografas Rimantas Krupickas. Jo manymu, tinkamiausia vieta tokiam tautos valią išreiškiančiam Ąžuolynui- mūsų tautos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviškė. Argumentai svarūs ir nenuginčijami.
Plačiau apie Tautos Atgimimo Ąžuolyną, jo projektavimą, vardinių giraičių numatymą, visos tautos (žmonės plūdo iš visos Lietuvos !) talkas tais įsimintinais 1989-aisiais, galite paskaityti V.Stepulio sudarytoje knygoje „Tautos ąžuolynas“(2009). Tais pačiais metais (2009) išėjo ir V.Čapliko monografija „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“. Abi knygos įdomios, informatyvios, gausiai iliustruotos. Mano sumanymui papasakoti apie Ąžuolyno sumanytojus daugiau pasitarnavo V.Čapliko knyga, kurioje glaustai pateikta pradinė Atgimimo Ąžuolyno sumanymo raida. Atkreiptinas dėmesys ir į minėtos knygos ketvirtą viršelio įrašą: “Šventinis PETRO OFSETO leidinys, skirtas LIETUVOS TAUTINIO ATGIMIMO ĄŽUOLYNO dvidešimtmečiui“. Tuo ši leidykla- spaustuvė pabrėžė , kad leidinys skirtas išskirtiniam visos tautos sukurtam gamtos paminklui. Leidinį dėmesingai globojo šios leidyklos vadybininkė Regina Smetonaitė, kuri yra Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų klubo narė, nuolatinė talkų ir švenčių Ąžuolyne dalyvė. Leidinio aukštą kokybę lėmė ir puikios Atgimimo ąžuolyno metraštininko Romo Čėplos fotografijos. Sužinojęs, kad leidžiama jubiliejinė Ąžuolynui skirta knyga, specialiai nuvyko į Ąžuolyną žiemos metu ir pateikė pluoštą įspūdingų vaizdų. Bibliotekos knygą priskiria prie meninių albumų. Šioje Ąžuolyno sumanytojams skirtoje knygoje taip pat rasite daug R. Čėplos nuotraukų, atspindinčių visą Tautos Atgimimo Ąžuolyno istoriją nuo pradžių pradžios. Sustabdytose akimirkose- ir talkų dienos, negailestingai sodintojus talžant balandžio pradžios šlapdribai, ir jau prakutę ąžuoliukai, išskleidę pirmąją žalumą, rudens variu pasipuošę ir skambančiu vasario šerkšnu spindintys MŪSŲ ąžuolai; švenčių akimirkos, Kovo 11-osios signatarų, valstybės vadovų, įžymių ir paprastų, neįvardintų žmonių nuotraukos…R. Čėplos dovana – neįkainojamos vertės; nuotraukos ne tik puošia knygą , bet ir suteikia išsamios informacijos.
Knygos tikslas buvo papasakoti apie tuos žmones, kurie, susivieniję į Ąžuolyno sodinimo iniciatyvinę grupę, sėkmingai sukvietė tautą į neregėto masto talką, taikią akciją, prilygstančią, anot vieno iš sumanytojų- A. Kepežėno, tautos referendumui, kuriuo buvo išreikšta tautos valia būti laisva. Apie šiuos žmones ir norėjosi papasakoti. Jie visi verti valstybinės Jono Basanavičiaus premijos.
Norėjau, kad patys iniciatyvinės grupės nariai papasakotų apie tai, kuo kiekvienas prisidėjo prie Ąžuolyno sukūrimo. Žodį „sukūrimo“ vartoju sąmoningai, nes kviečiant tautą sodinti Ąžuolyną, jau buvo nuveiktas didelis pasiruošimo darbas: kiekvienas narys atliko tam tikrą užduotį, kad darbas vyktų sklandžiai ir sumanymas būtų sėkmingas. Visi iniciatyvinės grupės nariai dirbo susitelkę- jungė ne tik bendra idėja, bet ir meilė ąžuolams! Užsiminus apie sumanymą rašyti tokią knygą , pritarė visi iniciatyvinės grupės nariai. Tuo tikslu sudariau „klausimyną“, kurį pasiūliau kaip orientyrą mūsų neakivaizdžiam pokalbiui. Išgauti atsakymus sekėsi nelengvai. Supratau, kad ne kiekvienam yra priimtina pasakoti apie savo nuveiktus darbus. Išsamiausiai į mano suformuluotus klausimus atsakė V. Čaplikas , apie a.a. R. Krupicką prisiminimus parašė jo dukra Dovilė, papildydama bendraminčių prisiminimais. Daug ir išsamios informacijos apie Ąžuolyną , jo projektavimą, giraičių formavimą, savo giminės istoriją atsiuntė R. Survila. Ne kartą teko susitikti su A.Kepežėnu , kuris geranoriškai leido naudotis jo sukauptu Ąžuolyno archyvu. Ne kartą teko aplankyti sunkiai sergantį Vladą Markauską ir užrašyti mūsų pokalbį apie pradinę ąžuoliukų globą, jų priežiūrą pirmaisiais metais. Apie Kęstutį Labanauską rašiau, remdamasi jo gausiais straipsniais ir Vytauto Kaminsko sudaryta knyga „Žmogus ir paminklai. Architektūros ir meno vertybių gelbėjimas Lietuvoje“ (2009, Vilnius). Apie V. Stepulį rankiojau medžiagą iš jo sudarytų knygų „Tautos Ąžuolynas“ (2009) ir „Kalnams pašaukus“ (2011,Vilnius) bei rėmiausi draugų prisiminimais.
Susidariau įspūdį, kad kiekvienas iniciatyvinės grupės narys- ypatinga, savaip spalvinga asmenybė. Visų pirma, tai valingi, dvasiškai stiprūs žmonės, primenantys ąžuolus! Prisiminkime, kad Ąžuolyno sodinimo akcija buvo organizuojama, Lietuvai dar neatgavus Nepriklausomybės, tebegaliojant sovietiniams įstatymams. Tam reikėjo ir drąsos, ir pasiryžimo būti laisvam. Kone kiekvieno iš jų tėvas, senelis ar šiaip artimas giminaitis buvo patyręs represijas- tremtas, kalintas ar kitaip nukentėjęs nuo sovietų valdžios. Beveik visi kilę iš inteligentų šeimos ir patys atkakliai siekę mokslo, nemažai nuveikę savo pasirinktoje srityje. Apie kiekvieną iš šių žmonių būtų galima parašyti po atskirą knygą- tokios spalvingos šių asmenybių gyvenimo ir veiklos istorijos.
Negaliu nepastebėti, kad pagrindiniai šio unikalaus tautos sukurto , bet grupelės žmonių organizuoto, gamtinio paminklo – Tautos Atgimimo Ąžuolyno- sumanytojai , kaip ir tas jiems skirtas akmenėlis, vis labiau nustumiamas į pašalį, į atminties pakrūmę. Gal visgi Tautos Atgimimo Ąžuolyno sumanytojų-kūrėjų-pagrindinių organizatorių atminimas, jų darbo įvertinimas turėtų būti labiau pagerbtas? Daugelis sumanytojų- kuklūs žmonės. Kai jiems apie tai užsiminiau, jie atsakė: „Svarbiausia- padarytas darbas. Tegul ošia Ąžuolynas mūsų visų laisvei ir tiems, kurie už tautos laisvę savo gyvybę paaukojo“. Negaliu nesutikti, kad Tautos ĄŽUOLAS, anot poeto B.Brazdžionio, įaugęs šiton žemės prieš šimtmečius, yra ir bus mūsų dvasinės tvirtybės ir laisvos valios išraiška. Auginti ir globoti šitą ĄŽUOLĄ – kiekvieno susipratusio piliečio pareiga.
Tikiuosi, kad ši knyga plačiau supažindina su Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno sumanytojus, praplečia Ąžuolyno istoriją naujais faktais, sustiprina jo įvaizdį Lietuvos gamtos paminklų tarpe ir tautos kovos siekyje už laisvę.
Regina Jasukaitienė
