Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus diskusijos „Žurnalistas – tik samdomas darbuotojas ar dar ir pilietis?“ pranešimas
Prisimenu, Atgimimo bangos prieš trisdešimt metų iš kitų profesijų į žiniasklaidą atnešti žurnalistai uoliai dėdavosi į galvą žurnalistikos asų pamokymus, kad profesionaliam korespondentui svarbiausi du dalykai: atskirti faktus nuo interpretacijų ir pakalbinti kelis pašnekovus. Šito mokė ir įvairūs seminarai, įgūdžių tobulinimo kursai.
Dabar, atsiradus internetui ir ypač socialiniams tinklams, šio profesinio bagažo neužtenka. Tinklaraštininkai, portalų apžvalgininkai, pokalbių svetainių administratoriai, „Facebook“ paskyrų savininkai turi daugiau skaitytojų negu koks nors provincijos laikraštėlis, o informaciją gali pranešti iškart, vos ją sužinoję, ir nereikia jiems savo tekstų rodyti jokiems stilistams, kalbos ir vyriausiesiems redaktoriams nė laukti kito ryto, kol straipsnis pasirodys laikraštyje, o atsiliepimų apie jį gali apskritai nesužinoti. Tuo tarpu interneto straipsniai dar tą pačią dieną sulaukia šimtų komentarų. Kaip tradiciniam žurnalistui tokiomis sąlygomis atlaikyti konkurencinę kovą, prisitaikyti prie pasikeitusios informacinės aplinkos, netapti natūralios atrankos auka? Rusijai užgrobus Ukrainos teritorijas ir pradėjus grasinti Baltijos šalims, Lietuvos žiniasklaidai mestas dar vienas iššūkis. Maskva gudriai pasinaudojo Vakarų liberalizmo šventenybe – privaloma požiūrių įvairove. Kremlius tvirtina, esą nėra vienos tiesos, tik įvairios nuomonės. Kieno liežuvis lankstesnis, sąžinė nešvaresnė, demagogija įžūlesnė, tas ir teisus… Todėl dabar svarbiausia – atskirti tiesą nuo propagandos, pelus nuo grūdų.
Deja, Lietuvos žurnalistika ne visada garbingai išlaiko šį egzaminą.
Prisimename skandalą, kaip viena Maskvoje mokslus baigusi teatrologė apipylė purvu partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą. Bet visi pro ausis praleido tos viešųjų ryšių specialistės teisinantis pasakytą frazę: „Pas mane atėjo lrt.lt portalo žurnalistas. Kadangi Seimas svarstė, ar 2018-uosius paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais, žurnalistas norėjo sužinoti, ar Vanagas ne žydšaudys, tai yra nevertas tokios pagarbos. Tokių duomenų neturėjau, bet pasakiau, ką aptikau vartydama KGB archyvus.“ Tas Lietuvos radijo ir televizijos naujienų portalo lrt.lt žurnalistas , mėgstantis sensacijas, regis, dėsto ir Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultete. Vargšai studentai…
Bet LRT turi ir puikių, taktiškų, pilietiškų žurnalistų. Pavyzdžiui, TV „Savaitės“ laidos vedėja Nemira Pumprickaitė. Net keleri metai, praleisti dirbant Algirdo Brazausko atstove spaudai, jos nesugadino.
„Delfi“ portalo žurnalistai holokausto atminimo dienos, sausio 27-osios, veidu pasirinko Vilniaus geto kalinę Fanią Brancovskają. Betgi ji Antrojo pasaulinio karo metais taip pat priklausė ir Raudonosios armijos generaliniam štabui pavaldžiai sovietinei ginkluotai „Keršytojo“ gaujai, kuri 1944 m. sausio 29 d. išžudė lietuvišką Šalčininkų rajono Kaniūkų kaimą: 22 vaikus ir 24 suaugusius. Na, F. Brancovskaja apklausta tik kaip šios bylos specialioji liudininkė, nes Generalinei prokuratūrai tvirtino tuo metu buvusi „kažkur kitur“. Girdėjau, kaip kai kurie žurnalistai ir istorikas Rimantas Zizas rimtais veidais aiškino, esą nieko nepadarysi – Kaniūkų kaimas turėjo atkentėti už tai, kad lietuviai tiek žydų sušaudę. Ir pusantrų metų Danutė Molytė, kurią keršytojai nužudė kartu su mama, ir 35 metų Stase Moliene?..
Man toks žurnalistinis „objektyvumas“ atrodo siaubingas, šventvagiškas. Jeigu norėta pagerbti tikrą holokausto ir sovietinio genocido auką, reikėjo nusifotografuoti su kauniete 80-mete Juliana Zarchi, žydo ir vokietės dukra. Ji vokiečių okupacijos laikais, būdama trejų metukų, pateko į Kauno getą, lietuviai ją išgelbėjo, o grįžę sovietai mergaitę ištrėmė į Tadžikistaną kaip hitlerininkę, vokietę.
Bet daugumai „pažangių“ žiniasklaidininkų tokios lietuvių patologiško antisemitizmo teorijos neparemiančios istorijos nedomina. Jiems reikia holokausto industrijos sensacijų. Pavyzdžiui, kad „baltaraiščių vadas“ Molėtų kunigas Jonas Žvinys prieš 77 metus trankė žydų vaikų galvas į pušį, nors iš tiesų ji pasodinta prieš 30 metų…
Kovo 6 d. minėjome Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo šimtmetį. Tą antradienį, kai reikėjo daugiausia kalbėti apie šį iškilų Lietuvos sūnų, net visuomeninė televizija (LRT, Edmundo Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre“) aptarinėjo… Seimo nario konservatoriaus Mykolo Majausko tikro ar tariamo lytinio priekabiavimo klausimą! Kaip sakė britų premjeras Benjaminas Disraelis, maži žmonės renkasi mažus daiktus. Panašu į kunigų pedofilijos atvejus: aukos po 40 metų staiga prisiminė savo patirtas ar prasimanytas nuoskaudas. Kunigai jau negali paglostyti Pirmosios Komunijos einančių vaikų galvelių, nes bus apkaltinti mažamečių tvirkinimu!
Dabar žurnalistai privalo vadovautis ne senovės Graikijos kurpiaus Herostrato, sudeginusio šventyklą dėl skandalingos šlovės, pasaulėžiūra, o antikinio gydytojo Hipokrato principu: nepakenk. Ir gink silpnesniąją konflikto pusę.
