Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Lygiai prieš šimtą metų, 1918 m. balandžio 25 d., Lietuvos Taryba, 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje  įpareigota,  patvirtino atkurtos, visus  ankstesnius valstybinius  ryšius su kitomis tautomis nutraukusios Lietuvos vėliavą – geltoną, žalią ir raudoną. Ji atlaikė istorijos audras ir gaisrus, tačiau  „valstiečių“ Seimas be tautos referendumo   nutarė, kad nuo šių  jubiliejinių metų balandžio 30-osios trispalvė  pagrindinio valstybės  simbolio funkcijomis turės dalytis su raudona  istorine herbine vėliava, apie kurią net neužsimena pagrindinis šalies  įstatymas.

Simbolizuoja dvasines vertybes

„Trispalvė, kurią įteisino net keturios  Lietuvos Konstitucijos, tiesiog gujama iš viešojo gyvenimo. Didesnio teisinio nihilizmo neįsivaizduoju.  Trys juostos – geltona, žalia,  raudona – simbolizuoja  mūsų tautos dvasines vertybes. Tautinės vėliavos  atspalviai per daugelį metų, ypač tais laikais, kai už trispalvę  buvo sodinama į kalėjimus, tremiama į Sibirą, žmonių sąmonėje įgijo gilią prasmę.  Dėl šių  mistinių galių trispalvė  visuomet traukia dėmesį, žadina jausmus.   Ne tik patriotinius. Kai ką ji erzina ir siutina.

Aiškinama vienaip, kitaip, kodėl reikia raudonos  istorinės vėliavos, bet priežastis gali būti labai  paprasta , banali – ta vėliava ištraukta į viešumą ir  įteisinta 2004 m., kai šalies Vyriausybei vadovavo  Algirdas Brazauskas, kuris, kaip žinoma,  pirmąjį Sąjūdžio veiklos mėnesį, 1988  m. birželio 24 d.,   būdamas LSSR kompartijos centro komiteto pramonės ir energetikos sekretorius, Vilniaus Katedros aikštėje  per sovietų Lietuvos delegatų palydas  į SSRS kompartijos XIX konferenciją Maskvoje atsisakinėjo lipti į tribūną, kol virš jos kabo trispalvė“,  – tvirtino Lietuvos    Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius.

Vyčio  beveik nematyti

Pasak  įvairių ideologijų simboliais besidominčio L. Kerosieriaus, nuo   ,,Raudonųjų vėliavų sukilimo“ Persijos  Gorgano mieste 778 – 779 m. purpurinė spalva tapo kruvino revoliucinio teroro  simboliu.  Raudonas vėliavas  ant  laivų stiebų kėlė Karibų jūros piratai, jomis mosikavo maištaujantys valstiečiai Vokietijoje  1524 –1525 metais. XX a. pradžioje kraujo spalvą pamėgo  Rusijos bolševikai, net į Lietuvos žemę 1918 –1919 m. bandė įsmeigti raudoną vėliavą.

„Todėl  Lietuvos Taryba ir nesutiko 1918 m.  virš mūsų atkurtos valstybės išskleisti  raudono audeklo. Nors ir su Vyčiu. Pasižiūrėkite, kaip šiais laikais jaunimas laksto su istorinėmis herbinėmis vėliavomis aplink Lietuvos Prezidentūrą Vilniaus S. Daukanto aikštėje. Nuo  akis rėžiančios raudonos spalvos  pavargę praeivių  (ir  sostinės, valstybės svečių) vyzdžiai  balto žirgo  su mėlynais pakinktais ir blyškaus raitelio beveik  nepamato.   Vien agresyvus raudonumas.  Kaip 1989 m.  socialistinio persitvarkymo judėjimo „Jedinstvo- Jedność“ mitinguose.  Mūsų šviesuoliai Lietuvos vėliavos išvaizdą plačiai ėmė  aptarinėti  nuo 1905 m. gruodžio mėnesio,  Vilniaus  didžiojo Seimo laikų. 1917 m. rugsėjį Vilniaus konferencija nurodė Lietuvos Tarybai  iš žinomų visuomenės veikėjų sudaryti tautinės vėliavos  komisiją.  1918 m. balandžio 19 d. komisija  (daktaras Jonas Basanavičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir archeologas, heraldikos žinovas Tadas Daugirdas)  parašė protokolą, kad  Lietuvos vėliava turi būti  trispalvė, susidedanti iš raudonos spalvos apačioje, žalios viduryje ir geltonos viršuje. 1918 m. balandžio 25 d. laikinojoje Lietuvos Tarybos būstinėje, Vilniaus Jurgio (dabar – Gedimino)  prospekto 11-ajame name, Taryba vieningai pritarė komisijos protokolui“, – trispalvės istoriją priminė L. Kerosierius.

Stambaus kapitalo puošmena

Anot L. Kerosieriaus, nei jis, nei kiti sąjūdininkai anaiptol nepriešiški istorinei vėliavai.

„Bet dabartinė  kol kas dar galiojanti Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo redakcija aiškiai nurodo, kad herbinė vėliava nuolat gali plevėsuoti trijose Lietuvos istorinėse vietose, o kai kuriomis šventinėmis dienomis – ant Signatarų namų balkono, prie Seimo, Prezidentūros, Konstitucinio teismo rūmų, Vyriausybės kanceliarijos ir Krašto apsaugos ministerijos. Tačiau buvęs krašto apsaugos ministras   Juozas Olekas tiek įsismagino, kad leido kabinti herbinę vėliavą net ant karo laivų. Pažiūrėkite, kaip atrodo mūsų kariniai daliniai. Prie jų vartų – koks nors nebevažiuojantis paminklinis  šarvuotis ir raudona vėliava su Vyčiu. Deja, ji jau tapo stambaus kapitalo simboliu. Užmiesčiuose  prie kuklių namelių kabo trispalvės, o šalia turtuolių pilaičių – milžiniškos, net kelis kartus nustatytus standartinius matmenis pranokstančios raudonos herbinės vėliavos“, –ironizavo Vilniaus sąjūdininkų vadovas.

Visada atsiduria kairėje

Visuomeninės  organizacijos ragina deramai paminėti valstybės vėliavos šimtmetį.

„Dabar per  įvairias iškilmes dažnai keliamos ne tik mūsų trispalvės, bet ir kitų šalių, Europos Sąjungos, NATO vėliavos.  Mūsų vėliava kažkodėl atsiduria kairėje. Kai Lietuva 2013 m. antrąjį pusmetį pirmininkavo ES Tarybai, trispalvė buvo kampinė iš 28 vėliavų prie Seimo rūmų. Neva taip reikia pagal kariuomenės rikiuotės taisyklę. Per šventes trispalvė turi būti vidurinė, jeigu keliamos daugiau nei dvi vėliavos. Juk  svarbiausias kiekvienos bažnyčios altorius – centrinis, o per įvairius renginius, konferencijas Prezidentė Dalia Grybauskaitė sėdi pačioje garbingiausioje salės vietoje“, – teigė  Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas L. Kerosierius.

Toli nuo idealo

Raudonos  vėliavos su  1991 m.   modifikuotu  Vyčiu „istoriškumas“ nesiekia nė  14 metų – Seimas ją patvirtino tik 2004 m. liepos 8 d.  pagal  mėgusio fantazuoti, Lietuvai ir lietuviams niekada didelės meilės nejautusio XV a. lenkų metraštininko Jano Dlugošo veikalus. Daugelis Europos valstybių kadaise turėjo kitokias vėliavas, dabar pasitvirtinusios  demokratiškas trispalves. Sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijoje kas nors siūlytų sugrąžinti gražią monarchinę baltą vėliavą su auksinėmis lelijomis.

„Kažkada siūliau prisiminti istorinę herbinę vėliavą, ją įteisinti. Bet dabar tais dalykais nesidomiu. Nepatinka, kad taip smarkiai  išplėsta šios vėliavos paskirtis.  Valstybei nereikia dviejų vėliavų. Trispalvė turi nemažai trūkumų. Bet pasižiūrėkite, ar Estijos, Latvijos, Vokietijos vėliavos  heraldiškai nepriekaištingos? Toli gražu ne. Jeigu mūsų trispalvės kūrėjai jos nepakeitė, gal dabartinei politikų, menininkų kartai tuo labiau nereikėtų   net svarstyti apie „gražesnę“ vėliavą“,  –  sakė istorikas, buvęs Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Antanas Rimša.

Smarkiai pajaunino Lietuvą

Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui  profesoriui  Arūnui Gumuliauskui neatrodo, kad parlamentarai  sausio 12 d.  susiaurino trispalvės reikšmę.

„Parlamentas tiesiog priminė, kad Lietuvos istorija prasidėjo ne XX amžiuje. Šiemet prekybos tinklai verste užversti suvenyrais, vėliavėlėmis ir atvirukais su užrašais, grafiniais ženklais  „Lietuvai – 100 metų!“.  Net  jaunimo labai pamėgta socialinių  tinklų paskyra „Sveikiname gimtadienio proga, Lietuva! “ sukurta. Bet 2009 m. juk šventėme Lietuvos pavadinimo  pirmojo paminėjimo tūkstantmetį, o mūsų krašto istorija dar senesnė.  Seimas tik įteisino tai, prie ko jau pripratome – istorinė  valstybės vėliava nebe pirmus metus plevėsuoja prie valstybės, savivaldybių pastatų, Lietuvos ambasadų užsienyje. Argi galima smerkti žmones, jeigu jie valstybės švenčių dienomis pasikabintų abi vėliavas, nors neprivalo to daryti.  Neigti herbinės vėliavos istoriškumą būtų visiškas nesusipratimas – niekada Vytis nebuvo pavaizduotas ant trispalvės“, – „Ūkininko patarėjui“ dėstė  Seimo narys prof. A. Gumuliauskas.

Tai ne visai tiesa. 1918 m. balandžio 19 dieną Lietuvos Tarybos tautinės vėliavos komisijos protokolas skelbė, kad vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas Vytis.

Klaidinančios dainos?

Pastaraisiais metais smarkiai sumažėjus Lietuvos gyventojų, šmaikštuoliai tvirtina, kad pramogų verslo žvaigždės Marijono Mikutavičiaus daina  „Trys milijonai“ klaidina klausytojus.  Raudonai vėliavai su Vyčiu nepaliaujamai stumiant trispalvę į šešėlį, gal jau  atgyveno ir garsioji kompozitoriaus Kęstučio  Vasiliausko daina    „Brangiausios spalvos“, kuri buvo tapusi net  Lietuvos kariuomenės karaliaus Mindaugo husarų bataliono himnu. Juk kariai ir civiliai patriotai dainuodavo: „ O širdyje lietuvio brangiausios spalvos trys. Geltona spalva– tai saulė, žalia – tai laukų spalva, raudona –tai mūsų kraujas, kartu jos– tai Lietuva. (…) Ne kartą bandė priešai spalvas šias sunaikint. O jos ryškiau tik švietė. Ne bokštuos, bet širdy. Ir jas dabar pakeisti jau niekam nevalia. Jos reiškia mūsų laisvę. Jos –mūsų vėliava.“

Komentaras

Svarbiausia spalva – viršuje

Liudvikas RAGAUSKIS

Advokatas, Lietuvos teisininkų draugijos Vilniaus skyriaus narys

Teisės, Konstitucijos specialistams svarbiausia, kad  oficiali valstybės, tautinė vėliava būtų tvarkingai keliama. Įstatymai nedraudžia  kelti ir kitų vėliavų – istorinės, tarptautinių organizacijų, kurioms priklauso Lietuva, mūsų šalies  apskričių, miestų, seniūnijų. Žinoma,   negalima  viešai demonstruoti raudonų bolševikų   Rusijos ir nacionalsocialistų Vokietijos  vėliavų, nes toks  poelgis menkintų   sovietų okupacijos ar holokausto  nusikaltimus,  įžūliai paneigtų SSRS ar nacionalsocialistinės Vokietijos piktadarybes Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams.

Ir  tarpukariu  buvo ne vienas siūlymas tobulinti valstybės vėliavą. Dailininkas peizažistas, portretistas A. Žmuidzinavičius įkvėpimo vėliavai kurti  sėmėsi iš tautinių drabužių, juostų, nelabai rūpindamasis, ar nenusižengia heraldikos  dėsniams. Kitas dailininkas, scenografas Mstislavas Dobužinskis siūlė žalią trispalvės juostą pakeisti balta ir  kitaip išdėstyti spalvas.

Paprastai į valstybės vėliavą perkeliamos herbo spalvos. Svarbiausia būna viršuje. Pasižvalgius  po kaimynines šalis labiausiai heraldiniu požiūriu  vykusi atrodo 1918 m. Baltarusijos Liaudies Respublikos balta, raudona, balta vėliava.

Nežinau, kaip atrodytų Vytis ant trispalvės.  Iš buvusių Europos kolonijų susikūrusios Afrikos  valstybės savo vėliavas siuvo neklausydamos heraldikos specialistų. Afrikiečiams svarbiausia buvo  vėliavų grožis, spalvingumas.

Be abejo, prancūzams karališkos lelijos baltame fone taip labai nerūpi, kaip mūsų visuomenei Vytis raudoname lauke.  Monarchizmas  Prancūzijoje nepopuliarus. Dabartinis Prancūzijos raidos  laikotarpis vadinamas Penktąja respublika. O Lietuva pasiekė dar tik  Antrosios Respublikos stadiją. Na, galbūt Trečiosios, jeigu pridėtume ir bendrą  Lenkijos–Lietuvos valstybę, gyvavusią 1569 – 1795 metais.