„Kodėl ne šytas? Kodėl, tėti, kodėl?“- kokių septynerių mergytė strikinėja nesitverdama savyje, nekantrauja lipti į autobusą. Rėžia ausį toji Y , esu jautri gimtosios kalbos darkymui. „Ne kaunienė, -sumetu , bandydama atpažinti ir priskirti kokiai nors „kategorijai“ . Vyriškis nekalbus, kažką neaiškiai sumurma. Gal mano atkreiptas dėmesys per ryškus? Juk ir aš esu stebima, „katalogizuojama“.
Taip prasideda įprasta- neįprasta kelionė . Netoli. Į Druskininkus. Vyriškis su mergaite atsisėdo prieš mane. „Autobuse bus šilta, nusivilk striukę“. Žodžiai skiriami mergaitei, bet sureaguoju ir aš. Striukutė lengva, boloninė, raudona. Po ja- džinsinis sarafanas (ar ne per šilta- vasara? )ir balta- o varge, kokie užskalbti, užnešioti marškinukai! Ant liauno kakliuko- pigus, spalvotų karoliukų vėrinėlis, plaukučiai tvarkingai surišti margu kaspinėliu. Batukų nematau.
Pajudame. Reflektuoju toliau. Mergytė nenustygsta vietoje (gal hiperaktyvi? Vargas su tokiais…): „Žiūrėk, tėti, koks namas- stiklinis! Kokia upė!“ Tėtis neatsako, nei pritaria, nei ką nors aiškina. Būna pats sau. „Matyt, įprūdino vaiką vasarai, be abejo, išsiskyrę…Nuveš močiutei, kaime galės žąsis ganyti…Ne, žąsų jau niekas negano, bet…“ Mano smegenų stalčiukai tik klapsi: atsidaro- užsidaro, smegenėlės gromuliuoja informaciją … „Medis, plytos, plastmasė, stiklas, medis, mūras…“- toliau „skenuoja“ mergaitė, kol išvažiuojam iš miesto, niekas neprasprūsta neįvardintas. „Ne, čia ne miesto vaikas“, – kalbuosi pati su savim. „Tėti, tėti, – vėl pratrūksta, – koks lėktu- vas, o sparnai koo- kie!”- išskiemenuoja su nuostaba. Esame ties Prienais. Prienų miesto ženklas- lėktuvėlis- skulptūra. Tikriausiai nėra mačiusi tikro lėktuvo. Iš arti. Be abejo, nėra skridusi. Sušoka mintys: “Vargšas vaikas- kodėl vargšas? –ne, ne vargšas…”
Alytuje keleiviai keičiasi: vieni išlipa, įlipa kiti. Autobusas pustuštis- visi dabar traukia prie jūros…Išlipu kavos. Praeidama nužvelgiu savo kaimynus . Stengiuosi, kad mano dėmesys nebūtų kibus, bet susidomėjimo nuslėpti nepavyksta. Reakcija netikėta. “Ir į ką tu panaši, žiūrėk, išsimurzinai. Ne ledų aš tau- maikę nupirksiu, susmirdusi visa”, – prislopintu balsu barasi vyriškis. Jie valgo sumuštinius. Bet negi sumuštiniai čia kalti? Mano žvilgsnis… Vyriškis pagauna mano žvilgsnį. Mergytė prityla, nuščiūva jos skardus, dainingas balsiukas. “Gal motina neprižiūri? Kaime- darbai? O gal girtuokliauja? “- gnybteli širdį, vos susilaikau neįsikišusi. Laimei, mergaitė greit atsigauna, išsiima plastmasinį maišelį, likusį nuo sumuštinių, bematant iš jo pasidaro lėlytę: suriša galus-kojos ir rankos, užmazgo per vidurį- galva! Kalbasi su lėle, rodo jai vaizdus, lekiančius pro langą: “Žiūrėk, koks tuščias miškas!”-nusistebi važiuojant pro išretintą pušyną. “Nei vieno beržo, nei vieno ąžuolo, nei vieno klevo…tik pušys, pušys, pušys…” Jų kraštuose , matyt, kitaip…
Suskamba telefonas. Vyriškio. Mergytė telefono neturi. Jai visai jo nereikia. Ji turi ką veikti ir be jo. Vyriškio balsas gražus. Visai kaip mergaitės. Ir panašūs jiedu kaip du vandens lašai- tos pačios akys, nosis daili …“Važiuojam į Druskininkus. Sakom, reikia papramogauti. Trims dienoms. Iš Rokiškio išvažiavom pusę šešių. Jau esam nebetoli…Sekmadienį grįšim. Aha, nusipirkau traktorių, turėsiu kuo medieną vežti. Paskolinsiu, aišku, paskolinsiu…“ Nesiklausau, bet viską girdžiu: iš Rokiškio jiedu, štai iš kur ŠYTAS. Aukštaičiai painioja ilguosius su trumpaisiais. Tarmė. Ir joks čia kalbos darkymas. Tėvas- ūkininkas, apie mamą- nieko…Išlieka paslaptis. Mano susikurtas negatyvus „naratyvas“ subyra , tenka keisti , bet nei sąmonė, nei pasąmonė neatranda klišės, į kurią galėčiau šią istoriją įsprausti: tėvas negeria, nesimuša, dirba, myli dukrą, bet jai nepataikauja, moko taupumo , nelepina nei ledais, nei telefonais; mergaitė nezirzia (taip anksti teko keltis!), viskuo stebisi, viskuo džiaugiasi, iš mažyčių smulkmenų gali sukurti pasaką…Visai nešiuolaikiškas vaikas. Arba aš tokių nebuvau sutikusi…Tai kas, kad marškinukai užnešioti, greičiausiai, jos pačios rankelėmis skalbti. Išmoks, viską ji išmoks, toji mergaitė nuo Rokiškio…
Jiedu išlipa anksčiau, neprivažiavus stoties. „Tikriausiai apsigyvens „Eglės“ sanatorijoje“. Vėl spėlioju. Kodėl žmogaus smegenys linkusios nuolat kurti istorijas : į savo pačios klausimus parenka atsakymus, kurie, deja, nebūtinai teisingi. Ne viskas sutelpa į standartinius, paties žmogaus (argi paties? O žiniasklaidos formuojama nuomonė?)susikurtus atsakymus. Laimei, ne visi spėjimai pasitvirtina. Ir šitai džiugina…
