Marijos Šaknienės nuotr.
Gruodis – metų pabaiga, renginių nestinga, į vieną tokių – dokumentinio filmo „Tumo kodeksas“ premjerą pakvietė Multikino 6-oji salė, esanti Vilniaus prekybos centre „Ozas“ gruodžio 8-ąją. Pilnutėlėje salėje tarp žiūrovų be filmo kūrėjų komandos buvo galima pamatyti ir daugiau profesionalų aktorių – Gabiją Jaraminaitę, Reditą Dominaitytę bei kitus. Sausakimša salė sulaikiusi kvapą sekė mūsų klasiko Juozo Tumo gyvenimo kelią, atskirus jo epizodus, kuriuos pavyko filmo kūrėjams suverti ant vienos gijos. Daugiausiai prie to, manau, teko paplušėti filmo scenaristei Liudvikai Pociūnienei. Ne vieną dieną ir valandą reikėjo praleisti archyvuose, bibliotekose, po kruopelytę rankiojant Vaižganto gyvenimo faktus ir verti juos tarsi karoliukus ant vienos gijos pildant kunigo, rašytojo, publicisto, visuomenės veikėjo gyvenimo rožinį. Ir jai tai puikiai pavyko. Puikus Liudvikos Pociūnienės ir režisieriaus Eimanto Belicko tandemas dar iš LRT kurtos laidos „Laiko ženklai“ laikų absoliučiai pasiteisino.
Marijos Šaknienės nuotr.
Vykusiai pasirinkti aktoriai – Ramūnas Cicėnas Tumo vaidmeny, Rolandas Kazlas Petro Klimo bei kiti vedė žiūrovą Vaižganto gyvenimo keliu tarsi paėmę už rankos. Abejingų žiūrovų salėje neliko – juoku reagavo į kiekvieną šmaikštesnį epizodą, pavyzdžiui tokį, kai žmogus, atėjęs pas kunigą Tumą užpirkti mišių už artimuosius kaip užmokestį pasiūlo jam paršelį, o kunigui atsisakius jį priimti, ištrūkusį iš atėjusiojo rankų, tenka gaudyti ir su šeimininkės pagalba. Aktoriai puikiai susidorojo su savo užduotimis, atkūrė istorines asmenybes tokias arba labai artimas kokios jos iš tikrųjų buvo. Net epizodiniuose vaidmenyse, tokiuose kaip Herbačiausko aktorius Aleksas Kazanavičius ar Tumo brolio Jono Darius Gumauskas. Filmas prabėga žiūrint tarsi vienu atsikvėpimu, klausantis kompozitoriaus Gabrieliaus Zapalskio tinkamai parinktos muzikos, gilinantis į Tumo, kaip žmogaus, kūrėjo, visuomenės veikėjo asmenybę, atrandant jame ne vien kanonizuotą klasiką ar dvasininką. Jis laisvas žmogus, ši jo ne kartą filme išsakoma mintis, lydi jį tarsi leitmotyvas, ja filmas ir baigiasi. Be priekaištų prie filmo padirbėta ir scenografės Dalios Dudėnaitės, kostiumų dailininkės Rasos Taujanskienės, operatoriaus Narbuto Naujalio.
Malonu pasveikinti puikų darbą atlikusią LŽD narę, mūsų kolegę, St. Lozoraičio premijos laureatę Liudviką Pociūnienę, gebėjusią prakalbinti Juozą Tumą Vaižgantą, vieną mūsų draugijos kūrėjų, nupūsti nuo jo atminimo užmaršties dulkes. Jos su kūrybine komanda atliktas darbas tikrai vertas Lietuvos šimtmečio jubiliejaus. Ne veltui po premjeros Liudvika išėjo nešina glėbiu gėlių.
Marija Šaknienė
