Praėjusį sekmadienį įvyko ,,Paskutinio skambučio” akcija, kuria buvo palaikomi streikuojantys mokytojai. Vilniuje į mitingą prie Vyriausybės rūmų buvo susirinkę per 6 tūkst. žmonių. Gyva žmonių grandinė nusidriekė nuo Švietimo ir mokslo ministerijos iki Seimo rūmų. Mes prie streikų nesame įpratę, tuo labiau kad jis tęstųsi taip ilgai ir neįprasta forma. Šiuo metu mokytojai streikuoja jau penkta savaitė. Mokytojai, leidžiantys dienas ir naktis ministerijoje, yra atstovai tų, kurie streikuoja mokyklose. Ko jie reikalauja? Reikalauja taisyti iš vinių sukaltą reformą, reikalauja padidinti atlyginimus.
Čia, matyt, svarbiausia yra tai, kad žmonės nebežada kęsti ekonominio nepritekliaus. Tai rodė ir pavasarį gydytojų judėjimas. Belieka tik stebėtis, kad taip ilgai Lietuvoje nepasireiškė akivaizdesnio judėjimo už geresnę ekonominę dirbančiųjų, tarnaujančiųjų padėtį. Kalbos apie prastus atlyginimus, mokesčių didinimą, liejosi kaip tarybiniais metais – virtuvėse. Suprantama, kai šioje srityje jokių judesių nesimatė ne vieną dešimtmetį, nėra paprasta išgraužtus griovius užversti keliais kastuvų grybštelėjimais. Bet viršininkams neiti kalbėtis su savo žmonėmis, bandyt pašalinti darbo, nepasitikėjimo trukdžius – neleistinas dalykas. Taigi dabar visi esą tokie menedžeriai, vadybininkai. O žiū, jei tik kokia problemėlė – ir nebėra šviesių galvelių.
Kam skleisti kalbas apie milijonus, kurių tariamai reikalauja streikuojantys. Juk tuos skaičius teigia ministerijos atstovai, kurie nė neskaičiavo – o juk galėjo!
Manau, kad šį vienos mokytojų profsąjungos sukeltą maištą analizuosime ilgai ir nuodugniai. Ypač tai darys profsąjungos ir bandys atsakyti, kodėl toje pačioje mokykloje, toje pačioje įmonėje kuriasi paralelinės profsąjungos ar jų grupės, kodėl jos tampa streiklaužėmis, skuba su vadovais pasirašyti joms pakištas sutartis, o tos sutartys laikomos paslaptyje, draudžiama viešinti. Kaip ir šį kartą, tos kitos mokytojų profsąjungos ir norėdamos nebegalėjo streikuoti kartu, nes negalėjo pažeisti pasirašytos sutarties. Dėl šios priežasties mokytojai traukėsi ir traukiasi iš anų profsąjungų bei pildo streikuojančiųjų gretas. Žmonės jaučiasi apgauti pačių profsąjungų vadovų. Žinoma, labai opus klausimas, kad daugelyje darbo sričių apskritai trukdoma kurti profsąjungas. Bet šis vienos mokytojų profsąjungos streikas sulaukė visuomenės, dalies profsąjungų paramos, supratimo. Ir spauda nebepuolė, ką būtų dariusi prieš keletą metų. Tai rodo, kad visuomenė nebežada kurti šiltnamių sąlygų tiems, kuriems suteiktos galios stiprinti Valstybę ir leisti jos žmonėms gyventi geresnėmis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Kita vertus, negali valstybės ir jos žmonių gyvenimų lemti Laisvųjų rinkų institutai, kurie bent keliais eurais padidėjusiame atlyginime mato Lietuvos ekonomikos žlugimą. Reikia manyti , kad ir dabar valdantys bei vadovaujantys šaliai ir tie, kurie tikisi būti šiose pozicijose, supranta ir supras , kad tai ne vienadienis profsąjungų veiksmas.
