Marijos Šaknienės nuotr.
Sausio 14 dieną į savo buvusios ilgametės vadovės Margaritos Gedvilaitės 90-ąsias gimimo metines pakvietė buvusio (deja) LEU darbuotojų ansamblis “Ave musica”. Sunku rašyti apie buvusią pedagogų kalvę kaip apie buvusią, bet dar sunkiau į jos buvusiuosius rūmus įkelti koją.Skaitytojų taip ir norisi paklausti: “Ar žinote, kuo kvepia mirtis?”. Tai drastiška, ar ne? Bet ne mažiau drastiška ir tiesiog primesta mūsų švietimui iš viršaus reforma, pasmerkusi mirčiai rūmus ant Neries kranto, kuriuose šurmuliavo gyvybė, aidėjo jaunimo juokas ir balsai, čia buvo mokslinami būsimieji mokytojai, Lietuvos valstybės pagrindų pagrindas – jaunimo, reiškia ir šalies ateities, ugdytojai, kūrėjai, pamatų klojėjai. Negyvi ir tylūs tie iškilieji rūmai ant aukšto Neries kranto, vos ne pačiame Vilniaus centre. Tiesa, kažkur kažkas ten lyg ir vyksta, viena kita gyva būtybė kruta, bet pribloškia tyla, tamsa, gyvybės nebuvimas ir gėlės, reti augalai, akyse mirštantys rūmų koridoriuose, nelaistyti, turbūt nuo tos dienos, kai LEU rūmai neteko tikrojo savo šeimininko. Tai šių, mirštančių augalų nebyli dejonė, jų paskutinis pagalbos šauksmas mirties kvapu pripildęs tuščius, bedvasius LEU rūmus. O juk kažkas sodino juos augino, daugybę metų rūpinosi jais, o jie grožiu atsilygino ir džiugino visus, kas tik į juos pažvelgdavo. Dabar jie palikti mirti, užmiršti, tartum prasiautus karui arba marui, dvelkia šalčiu ir mirtimi, pamažu virsta dulkėmis… Bet šįkart aš ne apie tai.
Kaip jau minėjau, “Ave musica” pakvietė į šviesios atminties Margaritos Gedvilaitės jubiliejų. Pakeliui į minėjimo vietą – Freskų salę – dėmesį traukė įdomi, informatyvi paroda. Afišos, nuotraukos, apdovanojimai, padėkos ir kitokie raštai, liudijantys buvusio LEU, o dar anksčiau Vilniaus pedagoginio universiteto, instituto choro veiklą, jo šlovės metus, keliones ir pasiekimus, kruopščiai atrinkti, išsaugoti ir pateikti minėjimo dalyviams parodos pavidalu. Kukli erdvė ir vieta, bet įspūdingas buvusio choro, o dabar ansamblio veiklos kraitis. Ir visame tame neabejotinas Margaritos pėdsakas, jos darbo rezultatai.
Marijos Šaknienės nuotr.
Minėjimas Freskų salėje prasidėjo pamaldomis už jubiliatę, kurias laikė kunigas Viktoras Kudriašovas. Darnia bendra malda pagerbtas Margaritos atminimas, o po to ir giesmėmis. Puikiai susidainavusi “Ave musica”, vadovaujama Ritos Bieliauskienės, klausytojams padovanojo ir garsiąją kalėdinę “Tyliąją naktį”, ir Vydūno “Lietuva, brangi šalelė”, ir A. Raudonikio “Kur balti keliai”, V. Paulausko “Miškų gėlė” bei kitų dainų. I. Bražiūnienės ir A. Špoko duetas atliko dainas “Tavo akys” ir M. Gedvilaitės aranžuotą “Sakyk, sūnau”. Puikus koncertas pasibaigė, pratęsiant bendravimą prie kavos puodelio. Antanas Kiveris, parengęs ir padovanojęs jubiliejaus proga puikią parodą, prisiminimais apie ilgametę choro vadovę dalijosi ir filmuota medžiaga ekrane. Ne vienas ansamblietis ar ansamblietė aikčiojo atpažinęs save nuotraukose iš kelionių Gruzijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje ir kitur.Tolima praeitis, jaunystės, choro klestėjimo metas, o atrodo tai buvo tik vakar. Rodos, tik vakar skambėjo repeticijoje ir Margaritos balsas, kurios choristams duotas pastabas, komentarus fiksavo ir prisimindama citavo viena iš ansambliečių.
Margarita Gedvilaitė gimė 1929 metais sausio 13 dieną Rygoje. Vėliau, jau Lietuvoje, mokėsi Balio Dvariono, J. Tallat- Kelpšos muzikos mokyklose.Vadovavo VVU ir VPI mišriems chorams bei Lietuvos Mokslų Akademijos chorui. Nuo 1958 m. VPI Estetinio lavinimo katedros asistentė, choro “Ave vita” vadovė. Išmokė apie 400 dainų. Choras dalyvavo visose Baltijos šalių studentų “Gaudeamus” dainų šventėse.1978 m. Margaritai Gedvilaitei suteiktas nusipelniusios artistės garbės vardas. Su choru “Ave vita” ji surengė per 500 koncertų daugelyje šalių.Nuo 1994 m. VPU choro Ave musica” vadovė. Už savo ilgametę veiklą apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Be “Ave musica” ansamblio Margaritos Gedvilaitės paminėjimo renginyje dalyvavo ir svečiai, buvę VEU rektorius Jonas Aničas ir LEU rektorius Algirdas Gaižutis, fotomenininkas Vytautas Ylevičius bei kiti. Šiltai ir nuoširdžiai bendrauta prisimenant buvusią vadovę, ilgametę LEU darbuotoją muzikę Margaritą Gedvilaitę.Pasidžiaugta išgelbėta nuo pražūties buvusio rektoriaus toga, ištraukta iš rūsio, išsaugotu legendiniu dar šviesios atminties profesoriaus Vlado Voverio parūpintu fortepionu. Norėtųsi linkėti, kad dar ilgai skambėtų šio instrumento muzika ir “Ave musica” puikios dainos bei giesmės, tarsi gyva, dar plakanti jau buvusio (deja!) LEU širdis. Tenenutyla, teplaka ir skleidžia šilumą ir šviesą, nors ir nebegyvuose, mirtim alsuojančiuose LEU rūmuose. Šalies pasididžiavimas, sostinė Vilnius, liko be pedagogų kalvės. Kuo tai atsilieps valstybei, ateitis parodys. Ir, manau, netolima.
Marija Šaknienė
