Tarpukario valstybė stiprybės sėmėsi iš Vasario 16-osios akto, pokario kovojanti Lietuva– iš 1949 m. partizanų vadų deklaracijos, o mes– iš Sausio 13-osios. Tačiau 1991 m. sovietinės agresijos byla vis nebaigiama, vėl įstrigo, o tarpukariu 1919 m. Lenkų karinės organizacijos (POW) sąmokslo ir 1934 m. klaipėdiečių Hitlerio pasekėjų bylas Lietuva ryžtingai, greitai išsprendė. Kuri Lietuva geriau gynė savo interesus – Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios?
Rezonansinės geopolitinės bylos
1991-ųjų Kruvinojo sausio byla yra vienas iš svarbiausių teismo procesų per Lietuvos istoriją. Ir labiausiai užsitęsęs. Visuomenė tikėjosi, kad šiemet vasario 18 d. pagaliau bus paskelbtas nuosprendis dėl 1991 m. Rusijos karo nusikaltimų laisvėjančioje Lietuvoje. Tačiau dėl teisėjų kolegijos narės „ilgalaikio nedarbingumo“ nuosprendis vėl neparašytas ir atidėtas iki kovo 27 d.
Viešosios įstaigos „Mokslotyros institutas“ direktorius Algimantas Liekis teigė, kad tarpukario Lietuva rezonansines geopolitines bylas išnarpliodavo nepalyginamai greičiau, kaltinamuosius, pasikėsinusius į mūsų šalies nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką, bausdavo labai griežtai.
Suplėšė sąmokslo tinklą
„1919 m. rugpjūtį–rugsėjį Lenkijos žvalgybos agentūra POW, vykdydama Lenkijos viršininko Jozefo Pilsudskio įsakymą, rengėsi nuversti Lietuvos Vyriausybę, sudaryti palankų ministrų kabinetą ir kišeninį seimelį, kuris turėjo paprašyti Varšuvos prijungti Lietuvą prie Lenkijos, nes buvusi valdžia neva kenkė lietuvių tautai, buvo pernelyg priklausoma nuo Berlyno. Mūsų pareigūnai buvo budrūs, staiga įsiveržė į konspiracinius butus, ginklų sandėlius, sutraukė POW tinklą ir sužlugdė perversmą. Karinis teismo procesas vyko 1920 m. gruodžio 11– 24 dienomis, apie šimtas lenkų šnipų buvo nuteisti, kai kurie – net iki gyvos galvos. Tai buvo ryžtingas, labai drąsus jaunos Lietuvos Respublikos ir jos Prezidento Antano Smetonos poelgis“, – pasakojo A. Liekis.
Krūvos įkalčių
Anot A. Liekio, Varšuva ketino daug Lietuvos politikų ištremti, o A. Smetoną – sušaudyti, jeigu POW perversmas būtų pavykęs.
„Tuometė Lietuva buvo pirmoji Europoje, 1934–1935 metais teisusi ir pasodinusi į kalėjimus panašių į Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partiją (NSDAP) organizacijų veikėjus, norėjusius atplėšti Klaipėdos kraštą. Teismo procesas Kaune prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 d. Teisėjams pateikta 300 dėžių įkalčių, per kratas iš 805 asmenų konfiskuoti 1104 šaunamieji ginklai, rasta daug Adolfo Hitlerio knygos „Mano kova“ egzempliorių, raudonų NSDAP vėliavų su kabliakryžiu ant balto apskritimo. Tuo procesu mėgino pasinaudoti J. Pilsudskis: siūlė „lietuvių įžeistam“ A. Hitleriui pasidalyti Lietuvą –lenkai pasiimtų rytinę dalį iki Dubysos, o vokiečiai – vakarinę, Žemaitiją“, – pabrėžė A. Liekis.
Tvirta laikysena
Lietuva neišsigando, nuteisė beveik 100 Klaipėdos hitlerininkų. „Berlynas pasiuntė Lietuvos Vyriausybei 17 protesto notų, reikalaudamas tuojau pat paleisti sąmokslininkus, telkė kariuomenę Rytprūsiuose, persekiojo lietuvininkus, uždarė jų draugijas, o kai nieko nepešė, liovėsi pirkti mūsų žemės ūkio ir maisto produktus. Mažai Lietuvai buvo per sunku atsispirti su visu pasauliu kariauti tuomet jau pradėjusiai rengtis Vokietijai – dauguma kalinių netrukus buvo išlaisvinti“, – aiškino istorikas A. Liekis.
„Mokslotyros instituto“ vadovo teigimu, Kauno procesas prieš klaipėdiečius Hitlerio pasekėjus taip pat įvyko tik dėl tvirtos šiandien kai kurių istorikų „bailiu“ vadinamo A. Smetonos laikysenos.
Kremliaus planų kliuvinys
„Prezidentas A. Smetona labai stengėsi sulietuvinti Klaipėdos kraštą, padėjo vietinėms lietuviškoms organizacijoms, nurodė krašto ūkį pertvarkyti pagal Didžiosios Lietuvos pavyzdį“, – tikino A. Liekis.
Istoriko nuomone, ir 1940 m. birželį A. Smetona pasitraukė į Vakarus, kad netaptų Kremliaus marionete ir nepadėtų okupantams Nepriklausomos Lietuvos užversti istorijos kapinyno žemėmis. 1944 m. sausio 9 d. A. Smetona Amerikoje užduso per gaisrą, nes labai trukdė Kremliui po karo pakartotinai okupuoti Lietuvą.
1991-aisiais labiau apsidraudėme
Kaunietis istorikas Kastytis Antanaitis sakė, kad A.Smetona vieno privalomo geopolitinio veiksmo vis dėlto neatliko – nesudarė Lietuvos Vyriausybės tremtyje. Nors A. Smetona įrodinėjo, kad, bėgdamas iš Kauno į Vokietiją, Virbalyje sudarė „egzilinę“ Vyriausybę, pagal Prezidento tariamai 1940 m. birželio 15 d. Kybartuose, iš tikrųjų 1940 m. lapkričio 23 d. Berne (Šveicarija) pasirašytus du dokumentus įsteigtas Lietuvių tautinis komitetas ir paskirtasis Ministras Pirmininkas tremtyje Stasys Lozoraitis vyresnysis buvo beveik nepastebimi.
Per 1991 m. sausio agresiją iš 1940 m. tragedijos pasimokiusi Lietuva labiau apsidraudė. Rusų tankams patrankų kanonada kurtinant ir vikšrais traiškant žmones Vilniuje Aukščiausioji Taryba Vytauto Landsbergio pavaduotoją Bronių Kuzmicką išsiuntė atstovauti Lietuvai Švedijos, Danijos, Austrijos, JAV, Kanados parlamentuose ir tų šalių vyriausybių kanceliarijose, o ministrų kabinetas delegavo diplomatijos vadovą Algirdą Saudargą į Varšuvą kurti Vyriausybės tremtyje.
Dabar nebeturi reikšmės
„Sausio 13-osios bylą reikėjo baigti prieš 20 metų. Jeigu tada būtume suskubę paskelbti nuosprendžius kaltinamiesiems, gal daugiau jų būtų pavykę nuteisti ne tik už akių. Juk pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas komunistų partiją ir slaptąją sovietų žudikų organizaciją KGB paskelbė už įstatymų ribų. O dabar Rusiją valdo senieji KGB kadrai – savųjų juo labiau neišduos. Nemažai Sausio 13-osios kaltininkų pabėgo į Rusiją, Baltarusiją, pasislėpė Izraelyje, net Kinijoje. Žudikus, susitepusius 1991 m. Vilniaus radijo ir televizijos komiteto, TV bokšto gynėjų, Medininkų pasienio posto policininkų ir muitininkų krauju, sovietų karininkus, kurie 1991 m. rugpjūčio pabaigoje pasiskelbė Lietuvos miestų karo komendantais, taip pat Pietryčių Lietuvos autonomininkų vadus reikėjo teisti iškart po 1991 m. Maskvos pučo, kai sovietai buvo sutrikę, apduję. Dabar jau nebeturi reikšmės, anksčiau ar vėliau teisėjai perskaitys nutartį. Vis viena ji bus simboliška“, – samprotavo istorikas A. Liekis.
Tvirtas teritorinis vientisumas
Anot Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekano prof. dr. Algio Krupavičiaus, visuomenei vis nesulaukiant galutinio Lietuvos teisėjų sprendimo dėl Sausio 13-osios žudynių, teisingumo paieškoms užsitęsus, žmonės apskritai gali suabejoti pačiu teisingumu. „Bet negalima tiesmukai tarpukario Lietuvos tik girti, o dabartinę mūsų valstybę vien kritikuoti. Ir Lietuva gerokai pasikeitė nuo tų laikų. Tada atgavome Vilnių, bet pasirodė, kad tai spąstai, prisijungėme Klaipėdą, paskui vėl jos netekome. Dabar mūsų šalies teritorinis vientisumas nepalyginamai tvirtesnis“, –įrodinėjo A. Krupavičius.
Švelniausia patyčia
Tarpukario Lietuvai 1919 m. savanoriai reiškė tą pat, ką mums 1944– 1953 metų partizanai. Pernai birželio 30 d. Seimas, pabrėždamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos dėl valstybės tęstinumo bei kovojančios Lietuvos vadovo, generolo Jono Žemaičio-Vytauto veiklos svarbą, 2019-uosius paskelbė J. Žemaičio-Vytauto metais (gimė prieš 110 metų, sovietų nužudytas prieš 65 metus). 2018 m. nacionalinės kultūros ir meno premijos (30 tūkst. eurų) laureatas, postmodernus rašytojas Marius Ivaškevičius, nė nepasivarginęs pakeisti generolo pavardės, pernai pakartotinai išleistame romane „Žali“ pavadino J. Žemaitį-Vytautą „atgyvenusiam karui vadovavusiu žmogumi, ėjusiu artilerijos mokslus Prancūzijoje, bet neturėjusiu nė vieno pabūklo“. Tai pats švelniausias tame romane Lietuvos partizanų, autoriaus vadinamų „išsigimėliais“, užsimaniusiais dar pakariauti su „rusu, laimėjusiu didžiausią pasaulyje karą“, apibūdinimas.
Idėjiniai bendraminčiai
Prieš 80 metų lietuviai skaitė knygnešio, Nepriklausomybės kovų dalyvio Petro Rusecko 2 tomų veikalą „Savanorių žygiai“ , iliustruotą gausybe nuotraukų ir žemėlapių. Bulvarinių knygų apie savanorius tada niekas nespausdino. Tik proletarinis literatas Petras Cvirka 1935 m. romane „Žemė maitintoja“ M. Ivaškevičiaus stiliumi išsityčiojo iš Lietuvos savanorių: su bermontininkais ir lenkų fronte kariavęs pagrindinis romano veikėjas, Jurbarko r. Klangių kaimo šaulių vadas Juras Tarutis, netekęs sūnaus, paskendęs skolose susapnavo „beprasmiškai“ žuvusius savo kovos draugus, kurie durklais pievoje pjovė gėles, kad papuoštų vardinių proga prezidento A. Smetonos skrybėlę. Už savo „šedevrą“ P. Cvirka iš SSRS rašytojų sąjungos gavo 25 tūkst. rublių „literatūrinę“ premiją.
Amžinas troškimas
„Tuomet irgi užteko nepatenkintų, kad kariams, 1919–1920 metais apgynusiems Nepriklausomybę, statomi paminklai, suteikiamas valakas (apie 21 ha) žemės. Ir tada, kaip ir dabar, Lietuvai trūko bendrystės, santarvės. Ne šiaip sau dvi baigiamosios mūsų himno eilutės „Vardan tos Lietuvos/Vienybė težydi“ pabrėžia amžiną troškimą, kuris vis neišsipildo. Vienintelis Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos skirtumas – „smetoninis“ elitas žinojo, ko nori, dabartinis – ne“, –pajuokavo politologas, istorikas prof. dr. Antanas Kulakauskas.
Mūsų pareiga – aiškinti
„Vasario 16-osios Lietuva neteko nepriklausomybės. Po Kovo 11-osios laimėjimai daug didesni. Tarpukariu Lietuva priklausė tik Tautų sąjungai, nesugebėjo suburti net Baltijos Antantės – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos karinės sąjungos. Dabar Lietuva įstojusi į galingiausią pasaulio politinį ir karinį NATO aljansą, mūsų verslininkai laisvai prekiauja didelėje Europos Sąjungos rinkoje, ūkininkai gauna europinę paramą.
Deja, dalis visuomenės iki šiol nesuvokia, kad Sausio 13-oji – karo nusikaltimas. Net ir ne visi teisėsaugininkai tai įsisąmonino. Tačiau Kremlius atmes bet kokį teismo sprendimą. O mūsų pareiga – aiškinti tarptautinei bendruomenei, kad 1991 m. sausį sovietai Vilniuje nusikalto žmoniškumui desperatiškai bandydami išsaugoti žlungančią raudonąją imperiją“, – apibendrino Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytojas dr. Mindaugas Nefas.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
