1918 m. vasario 16-osios nutarimas buvo pasirašytas vidurdienį, o 1990 m. kovo 11-osios aktas paskelbtas beveik vidurnaktį. Vienintelis tų istorinių įvykių panašumas – ir Lietuvos Taryba, 1918 m. atkūrusi valstybę, ir Aukščiausioji Taryba, 1990 m. paskelbusi nepriklausomybę, veikė po 2 metus ir 8 mėnesius, sudėjo įgaliojimus pirma laiko. Kai Berlyne buvo rastas vienas iš Vasario 16-osios akto originalų, apie šį dokumentą kalbama dažniau, negu apie dabartinei lietuvių kartai svarbesnį ir ne mažiau nuotykingą Kovo 11-osios aktą.
Istorinės klaidelės
Mašinėle atspausdintas Vasario 16-osios aktas išnarstytas iki smulkmenų – puikiai žinoma, kiek klaidelių jame būta (antrojoje pastraipoje Lietuvos „Tyraba“ vietoj „Taryba“, ranka visai be reikalo įrašytas tarmiškas lyginamasis jungtukas „kaipo“) , kieno parašas galbūt vėliau atsirado, kokiu paros metu aktas pasirašytas (Vilniuje, Pilies gatvėje, antrosios gildijos pirklio Kazimierzo Karolio Sztralio (Kasimiro Karlo Strahlio) namuose 1918 m. vasario 16 d., 12.30 – 13.30 val. dienos, kaip 1928 m. prisiminė pavėlavęs ir dėl to paskutinis aktą pasirašęs signataras, bajoras, diplomatas, agronomas, sovietų kankinys Donatas Malinauskas).
Kovo 11-osios aktas taip detaliai neišnagrinėtas. Jis patvirtintas labai vėlai, 22.45 val., artėjant vidurnakčiui.Nors visuomenė 1990 m. iš deputatų labiausiai laukė Nepriklausomybės akto, jis paskelbtas ne iškart, vos parlamentui susirinkus į savo rezidenciją Vilniuje, Gedimino pr. 53, o tik po to, kai buvo patvirtinti Aukščiausiosios Tarybos narių įgaliojimai, pakeistas valstybės pavadinimas ir herbas, padiskutuota apie sovietinių įmonių Lietuvoje pavaldumą.
Tautos atstovybė okupacijos sąlygomis
„Deputatams rūpėjo viskas. Šaukiamojo amžiaus ir sovietinėje kariuomenėje tarnavusių vaikinų motinos prašė pasirūpinti jų sūnumis, nerimavo, kad , Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, rusų karininkai ir seniau tarnaujantys slavai ar Vidurinės Azijos tautybių seržantai, grandiniai gali keršyti lietuviams rekrūtams.
Apie tai, kokius klausimus ir kokia tvarka turi spręsti susirinkęs parlamentas, svarstėme dar gerokai iki pirmojo plenarinio posėdžio. Deputatai buvo rinkti pagal sovietų Lietuvos įstatymus, todėl pirmiausia turėjome aiškiai pasakyti, kad mandatą mums suteikė tauta. Po to parlamentas veikė jau kaip lietuvių tautos atstovybė – Atkuriamasis Seimas, o ne Maskvos už virvučių tampoma sovietinė valdžios institucija okupuotoje Lietuvoje“, –teigė 1990 m. akto signataras, buvęs Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, krašto apsaugos ministras (1996–2000 metais), diplomatas Česlovas Vytautas Stankevičius.
Priverstiniai signatarai
Anot Č.V. Stankevičiaus, Sąjūdžio deputatai ir jiems talkinęs teisininkas Vytautas Sinkevičius per savaitę, 1990 m. kovo 3–9 dienomis, parengė svarbiausius atkuriamos valstybės dokumentus.
„Mes norėjome per pirmąjį posėdį vienu sprendimu skelbti Nepriklausomybę, o komunistai siūlė neskubėti, siekti tikslo palaipsniui, etapais, atsilaužti nepriklausomybės po gabalėlį. Tokiu atveju Maskva galėjo mus įvelti į ilgas, bevaises derybas. Mes, Sąjūdžio deputatai, nuėjome į tuometinio LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Algirdo Brazausko kabinetą. Ten jau buvo susirinkę kompartijos centro komiteto nariai. Jie pasakė, kad Sąjūdžio taktikai nepritaria, bet balsuos „už“, –prisiminė Č.V. Stankevičius.
Alergiją keliantis šūkis
1918 m. vasario 16-osios nutarimą suredagavę Lietuvos visuomenės veikėjai be jokių įžangų iškart kreipėsi į pasaulį prašydami pripažinti Lietuvą. O 1990 m. kovo 11-osios akto signatarai tik kukliai pranešė, kad pradeda realizuoti valstybės suverenitetą.
Kovo 11-osios akto tekste žodis „nepriklausomybė“ vartojamas tik vieną kartą (neskaitant pavadinimo), o „suverenitetas, suverenininės galios“ – net tris. Tada aptakų žodį „suverenitetas“ vietoj nedviprasmiško Nepriklausomybės siekio mėgo savarankiški komunistai. Net jų 1990 m. vasario 24 d. Aukščiausiosios Tarybos rinkimų šūkis buvo„Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities! “. Šis atsargus lozungas patriotiškesniems lietuviams kėlė alergiją.
Be dviprasmybių
„Kiekvieną sąvoką galima visaip interpretuoti. A. Brazausko vadovaujamiems komunistams ir Kremliui „suverenitetas“ reiškė tik „savarankiškumą“. O mes „suverenitetą“ aiškinome tarptautinės teisės požiūriu. 1989 m. vasarį ir balandį Lietuvos Sąjūdis tvirtai pasakė, kad sieks „valstybinio suvereniteto“. Negali būti dalinio, nevisiško šalies suvereniteto kitos valstybės sudėtyje. Negalėjome palikti akto tekste dviprasmybių. Lietuvos Taryba 1918 m. paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę, bet ji dar ilgai buvo okupuota, o Tarybos darbas – suvaržytas. O Aukščiausioji Taryba jau nuo 1990 m. kovo 12 d.vieną po kito patvirtino daug įstatymų, sovietinį, totalitarinį Lietuvos režimą keitusių į demokratinę santvarką. Pasauliui abejonių kėlė tik tai, kaip perimsime krašto kontrolę, Lietuvoje esant okupacinei rusų kariuomenei“, – tvirtino signataras Č.V. Stankevičius.
Pralenkė Valstybės Tarybą
Vasario 16-osios aktas iškart užsimena, kad Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis nustatys kuo greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas. Kovo 11-osios aktas nutyli apie būsimąjį parlamentą, išrinktą jau nebe okupacijos sąlygomis. Tačiau ir 1918 m. Lietuvos (Valstybės) Taryba, ir 1990 m. Aukščiausioji Taryba gyvavo tiek pat –trumpiau nei trejus metus.
„Paskelbus valstybės nepriklausomybę iki jos faktinio įgyvendinimo neišvengiamai būna pereinamasis laikotarpis.Valstybės Tarybai daug ko nepavyko padaryti. 1920 m. taikos sutartis su sovietų Rusija buvo pasirašyta jau naujo, Steigiamojo Seimo laikais, pirmoji nuolatinė tarpukario Lietuvos Konstitucija įsigaliojo tik 1922 m. O mūsų Aukščiausioji Taryba ne tik juridiškai, bet ir faktiškai įtvirtino valstybingumą“, –pabrėžė buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas.
Šalutinės priežastys
Č. V. Stankevičiaus manymu, gerai, kad Atkuriamasis Seimas baigė darbą iškart, kai atliko savo misiją – atidavė tautai 1992 m. Konstituciją, pagal kurią dabar gyvename, susitarė su Maskva, kada iš Lietuvos bus išvesta Rusijos kariuomenė.
„O kitos priežastys, dėl kurių 1992 metais teko skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus – tik šalutinės ( parlamento veiklą paralyžiavęs, buvusių komunistų naudai pasikeitęs politinių jėgų išsidėstymas parlamente, tada jo vadovybės pavadintas„šliaužiančiu perversmu“ , nes dalis Sąjūdžio remtų deputatų dėl svarbių dalykų ėmė balsuoti taip pat, kaip „brazauskininkai“–red. past.) “, – tikino Kovo 11-osios akto signataras Č.V. Stankevičius.
Vienodai audringa reakcija
Vokietijos diplomatiniame archyve ranka rašyto Vasario 16-osios nutarimo originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis radęs Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis„Ūkininko patarėjui“ sakė, kad Kovo 11-osios aktas – ne mažiau įdomus tyrinėtojams, politologams. Pasak mokslininko, 1918 m. Vokietijos imperijos kanclerio Georgo von Hertlingo ir 1990 m. Sovietų Sąjungos kompartijos vadovo Michailo Gorbačiovo reakcija į abu Lietuvos valstybingumo dokumentus buvo vienoda.
Logiška seka
„Ir grafas Hertlingas, ir misteris Gorbačiovas griausmingai svaidėsi žaibais. 1990 m. kovą Aukščiausiojoje Taryboje buvau akredituotas kaip Sąjūdžio laikraščio „Kauno aidas“ korespondentas. Po istorinių Kovo 11-osios balsavimų dienraštis „Respublika“, jau pradėjęs pyktis su Aukščiausiosios Tarybos vadovybe, tyčia neteisingai paskelbė, kad Lietuva gyvena pagal autoritarinę, smetoninę 1938 m. gegužės 12 d. Konstituciją, nors ji galiojo labai trumpai, siekiant sugrąžinti Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai sovietų 1940 m. birželio 15 d. agresijos atimtas suverenines teises. Po kelių minučių deputatai 1938 m. Konstituciją „įšaldė“ ir patvirtino Lietuvos Respublikos laikinąjį pagrindinį įstatymą. Aukščiausioji Taryba dėl nepriklausomybės dokumentų balsavo pagal logišką seką, laikydamasi valstybės tęstinumo principo“, – aiškino profesorius L. Mažylis.
Pro adatos skylutę
Politologo, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko prof.dr. Ado Jakubausko manymu, 1990 m. Lietuva į laisvę ištrūko pro adatos skylutę. Jeigu tada nebūtų pavykę, kito bandymo Rusija, ypač nuo 1999 m., kai ją pradėjo valdyti Vladimiras Putinas, mums nebūtų suteikusi.
Lietuvos išsivadavimo taktiką 1918 m. ir 1990 m. nulėmė skirtingos geopolitinės aplinkybės. Rusijos imperijoje kraštas neturėjo net autonomijos, mūsų šalį 1915 m. okupavusiai kaizerinei Vokietijai Lietuva buvo tik beteisė Oberosto – vokiečių kariuomenės administracinio teritorinio vieneto – dalis. 1990 m. pagal SSRS konstituciją sovietų Lietuva tariamai buvo „ suvereni sąjunginė respublika“.
Sąjūdis pasinaudojo sovietine valdžios institucija – Aukščiausiąja Taryba – Nepriklausomybei atkurti. Būtų kilusi didelė sumaištis, jeigu, vos deputatams nubalsavus dėl Kovo 11-osios akto, iškart būtų skelbiami nauji rinkimai į Seimą.
Signatarų kilmės paslaptys
„Suvereniteto sąvoka Kovo 11-osios akte – dėl to, kad Lietuvos siekį labiau suprastų Vakarų politikai, užsienio žiniasklaidos leidinių, TV naujienų kanalų korespondentai, tada užplūdę Vilnių.
Mums, Lietuvos totoriams, ypač svarbus buvo Nepriklausomybės akto įrašas, kad atkurtoji Lietuvos valstybė „garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“. 1990 m. kovo 12 d. deputatai patikino Lietuvos etnines mažumas, taip pat ir totorius, kad galėsime laikytis savo papročių, kultūros, mokyti mūsų vaikus gimtosios kalbos.
Tai buvo labai išmintingas sprendimas, išsklaidęs tautinių bendruomenių būgštavimus dėl savo likimo nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuviai įsigijo daug ištikimų sąjungininkų.
Ar žinote, kad vieno iš 1918 m. vasario 16-osios akto signatarų, literatūros istoriko prof. Mykolo Biržiškos motina Elžbieta Rodzevičiūtė-Biržiškienė buvo totorių, o ne lenkų kilmės, kaip klaidingai skelbiama įvairiose enciklopedijose? Ieškosime totoriškų šaknų ir 1990 m. kovo 11-osios akto signatarų biografijose“, –tikino profesorius A. Jakubauskas.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
