Vilniaus meras Remigijus Šimašius viešai pasigyrė „išspyręs parako statinę iš po tautos užpakalio“. Drąsus pareiškimas. Mintis ta, kad taip Marijos žemė būsianti apsaugota nuo kaltinimų liaupsinant nacių kolaborantus, kažkokius tariamus galimai pusiau ar penktadaliu žydšaudžius. Dabar, Šimašiaus nuomone, Efraimas Zurofas susirietęs verkia kamputyje netekęs kozirių, o Lubiankos strategai irgi prakaituojančiais užpakaliais  kurpia atsarginį informacinio mėšlo pylimo ant mūsų planą. Deja, yra kitaip.

Išminuotoju pasiskelbęs meras turėtų žinoti, kad šios profesijos žmonės gali padaryti tik vieną klaidą, todėl įprastai būna atsargūs. Minų, nei statinių su sprogmenimis jie kūjais nedaužo, kaustytais batais nespardo, siaurapjūkliais nepjausto. Taip elgiasi „įdomų daiktą“ aptikę vaikėzai, kvailiai arba narkomanai, kuriems reikia atsipjauti ar atsiskelti metalo, jį priduoti į supirktuvę bei bėgti į taborą dozės. Na dar gal kokie šachidai. Kuriai iš šių individų kategorijų sostinės kunigaikštuku pasijutęs ponas Remigijus nori priklausyti – jam rinktis.

Išminuotojai, beje, pirmiausia įsitikina ar į sprogmenį panašus daiktas tikrai sprogmuo. Čia taip elgtis nepasivarginta. Spirsiu ir viskas, – nutarė meras.

Kad ir kaip ten būtų, jo veiksmai tik paskatino ir antižydiškas nuotaikas, ir antilietuvišką isteriją. Jie davė dingstį atskiriems Lietuvos žydų bendruomenės VADOVYBĖS nariams parėkauti, pašūkauti, atkreipti į save dėmesį. O tarptautiniu mastu žiniasklaidoje jau pilasi srutos apie baisų lietuvių antisemitizmą. Sveikinu, pone išminuotojau.  Žemai lenkiamės.

Baigiant „žydišką“ šios visai nežydiškos istorijos dalelę reikia kalbėti apie patį merą ir jo modus operandi apskritai. Kalbėti reikia ne apie pažiūras, o būtent apie jau įprastu jam tapusį veikimo būdą. O jis yra toks: provokuoti, kiršinti, erzinti, trolinti, maivytis ir rodyti auditorijai špygas bei jaustis kietu. Jaustis jėga. Pirmas skambutis, manding, buvo tada, kai nuo Žaliojo tilto buvo nuimtos sovietinės epochos skulptūros. Tai buvo padaryta apeinant teisės aktus, viešai didžiuojantis tuo, kad įstatymui rastas apstatymas. Kadangi daugeliui patiko rezultatas, jis susilaukė daugiau aplodismentų nei kritikos. Jam patiko – jis pasijuto jėga.

Kame dar jo jėga? Pasistaipyti su gėjais ant scenos rinkimų naktį, išdažyti sankryžas vaivorykštėmis, pasišaipyti iš tų, kurie tuo nesužavėti. Kuo labiau paerzinti ir pakiršinti. Tai nei gerai, nei blogai, bet tai ne politika. Tai vėl parodymas, kokia jėga jo asmenybėje susikaupusi ir neranda kaip dar save išnaudoti.

Rinkimai baigiasi, baisiausiai reikalingiausiais gėjų paradas, kurio temą bukai eskalavo nacionalinė medija, įvyksta be incidentų – tampa nuobodu. O „zabovų“ berniukui reikia. Na ir tada, kur buvęs kur nebuvęs pasirodo Stanislovas Tomas. Ir parodo merui taikinį. Jeigu praėjo visuomenę kiršinantys „bajeriai“ su sovietiniais „balvonais“, su „vaivorykštynu,“, tai kodėl gi neatsigręžus į „žydų klausimą“,  kuris, tiesą sakant, visai ne žydų?  Atsargiai, teisiškai precizišku keliu susitvarkoma su Škirpos alėja, taip patikrinant ar visuomenė reaguos. Pamatoma, kad tikrai taip – reakcijos esama. Na, tada jau įjungiamas tradicinis, spjaunantis į teisę ir padorumą bei sveiką nuovoką „opertyvumas“. Meras nurodo savivaldybės įmonės darbininkams naktį pavogti partizano atminties lentą. Taip taip, būtent – naktį pavogti – taip mano subjektyvia nuomone vertintinas atliktas veiksmas. Kad šis reikalas turi tarptautinį kontekstą ir kad taip pilamas vanduo ant Kremliaus propagandos malūno – dzin. Svarbu, kad meras vėl dėmesio centre. Tada belieka liepti kažin kokiais adresais vežioti dėžes su brangiai pirkta Jono Meko manta ir išeiti atostogų, jaučiantis kūrybingai padirbėjus „operatyviai sprendžiant problemas“. Jaučiantis jėga.