M. Šaknienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
M. Šaknienė: Branginkime laisvąjį žodį
Už lango – beįsibėgėjantis pavasaris, rodos, visa erdvė sklidina saulės šviesos, paukščių klegesio, besiskleidžiančių pirmųjų žiedų ir lapų, bet į kiemą – pavasario šventę – šiukštu!–nevalia! – karantinas. Be galimybės pilna krūtine įkvėpti pavasario oro norom nenorom leidiesi prisiminimų keliais, bandai peržvelgti nuveiktus ir nesuspėtus atlikti darbus, vertini jų kokybę.Klausaisi ir giliniesi į per dienas ir naktis iš radijo imtuvo sklindančios žinias ir jas, be jokios abejonės, vertini. Iš pradžių klausą pasiekia eteryje dirbančio žurnalisto balso tembras, kalbos taisyklingumas arba ne, o tik po to jau giliniesi į esmę: kas šiandien vyko ir kaip, o ir kur – mieste, šalyje ar pasaulyje. Puiku, jeigu kalbantysis kultūringai, taisyklinga kalba informuoja – teikia naujausias žinias, patikimas ir teisingas, tada ir covid-19 nebe toks baisus, ir būti namuose ramu ir gera ir nesi vienišas, nes su tavimi, tavo šeima Lietuvos radijas. Laisvos Lietuvos! Nepriklausomos! Jau trisdešimt metų! Ir žinios, sklindančios iš LRT eterio tikrai patikimos ir tikros. Tai ne tos, kurios mus lydėjo sovietmečiu, kurias turėjome vertinti ir ieškoti tiesos tarp eilučių. Ir ne visada, ir ne kiekvienas tą tikrąją tiesą rasdavo. Už ją, tikrąją, nesumeluotą, savo galvas padėjo mūsų partizanai, už ją savo jauną gyvybę atidavė susidegindamas Romas Kalanta, už ją su „Vilko bilietu“ iš universiteto, o ir kitų mokyklų buvo metami lauk vaikinai ir merginos, vos pabandę tiesos ieškoti.Prisimenu, kai būdama aštuntos klasės mokinė išsitariau mamos pažįstamai vienuolei Aldonai apie savo svajonę tapti žurnaliste. Ir jos bekompromisę reakciją: „Vaikeli, kaipgi tu gyvensi? Tau juk teks meluoti, rašyti netiesą…“ Iki šiol širdyje skamba jos perspėjantis balsas. Toks tada buvo metas. Šiandien, ačiū Dievui, esame laisvi, nepriklausomi ir galime rašyti ir kalbėti ką norime. Tik, prieš pravedami burną ar paimdami plunksną į ranką, įsivertinkime: ką ruošiamės pasakyti ar parašyti, kokią skleisime žinią, nes žodis juk žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta, žodis – ginklas, gali žmogų pakelti ir pagydyti, gali ir pražudyti. 2016-aisiais vasario 29 d. priimtas Lietuvos informavimo etikos kodeksas turi būti parankine darbo priemone kiekvienam save gerbiančiam žurnalistui. 22 Etikos kodekso straipsnis skelbia: „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi būti laisvi ir nepriklausomi“, kokie dabar ir esame, manyčiau, dauguma.
Tad saugokime ir branginkime tą laisvąjį žodį, į kurį taip sunkiai ir ilgai ėjome. Neišduokime jo, nepaniekinkim, nes jis ir tik jis, mūsų visų demokratinės šviesios ateities pamatas ir garantas. Neskleiskim patys melagienos ir kitų skleidžiamai lengvai nepasiduokim.
J. Šalčius./ Archyvo nuotr.
J. Šalčius: Daug tiesų… Kuo patikėsime iš tiesų?
Pamėginkime klausti, išklausyti, pasvarstyti ir atsakyti: kaip apibūdinsime dabarties dienas, savaites, o gal ir mėnesius? Galbūt kai kurių žmonių galvose tvyro nerimas, nežinia, negalėjimas ramiai planuoti savo ateitį… O galbūt kaip tik optimistiškos mintys, kuriose atsiveria naujos galimybės, nepatirti įspūdžiai, neatrasti malonumai…
Kad sulauktume geresnių dienų, turime tapti atsakingi ir dėkingi. Atsakingi savo mąstymu ir elgesiu, atsakingi prieš save, savo artimus ir visus aplinkinius. Dėkingi gydytojams, medicinos sesutėms, valdininkams, kurie 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę galvoja apie kitus.
Ačiū žemdirbiams, gyvulių augintojams, mašinos vairuotojams, pusryčių gamintojoms… Juk sakoma, kad po gerų pusryčių visai dienai galima pasijausti sočiu. Ačiū tiems, kurie kuria ir perduoda teisingą ir objektyvią informaciją. Juk tik gauta žinia ir yra daugelio iš mūsų svarbiausias nuomonės šaltinis. Kartais gauta gera žinia praskaidrina dieną ir suteikia daugiau vilties.
Kalbant apie žinių rinkimą ir pateikimą, tai svarbiausia numatyti, kokį atgarsį jos sukels informacijos gavėjui. Ne veltui sakoma, kad kokį aidą pamiškėje pasiųsime, panašaus ir sulauksime atgal grįžtančio, todėl ir užduodamas klausimas privalo turėti tikslą. Vienaip klausiame, norėdami žmogų pagirti, kitaip siekdami jam įgelti, dar kitaip, jeigu norime save iškelti…
Kai ko klausti nederėtų ir atsakymo laukti nereikėtų, pavyzdžiui, kai kalbama apie kvėpavimo aparatus ir žmonių amžių. Apie ekonominį grįžimą ir ūkinius pasiekimus, buvusius prieš šiuos įvykius. Apie pajamų mažėjimą ir pirkinių krepšių lengvėjimą. Apie kelionių trumpėjimą ir namuose pasėdėjimą. Panašių klausimų sąrašas nėra baigtinis, tačiau mūsų apibendrinanti mintis galėtų būti tokia: kaip buvo, taip niekada daugiau nebebus…
Tekstų autoriai Marija Šaknienė ir Juozas Šalčius
Parengė Skirmantė Javaitytė
