Nors jau prabėgo daugiau nei mėnuo, o rodos viskas buvo tiktai vakar – nušurmuliavo, nuaidavo, nušniokštė kaip pavasarinė liūtis  jau dvidešimt pirmoji 2020 metų knygų mugė „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“ (J. Mekas).

Dabar, kai savo geležiniam  glėby – karantine – laiko negailestingasis covid-19, su didžiausiu malonumu atsigręžiu atgal, grįžtu atminties takais į vasario 20-23 dienomis Vilniuje, LITEXPO, vykusią knygų mugę, vaikštau po ją, gėriuosi ir džiaugiuosi, kad galiu neskubėti, vis tiek visur suspėsiu, viską pamatysiu ir išgirsiu, prisiminimai juk nepasimeta ir neišduoda. O tomis dienomis skubėdavau į ją iš pačio ryto kaip į darbą – kad tik suspėčiau, pamatyčiau ir išgirsčiau, užfiksuočiau. Laimė, gelbėjo akreditacija – neteko stovėti eilėse dėl bilietų, ploninti ir taip nestoros piniginės, be to, iš anksto, pagal programėlę, susiplanuoti dominantys renginiai, susitikimai. Iš anksto išsiaiškinta, kur yra salės, kuriose jie vyks.

Vos pro duris įėjus mugė pagauna į savo karštą glėbį ir nebepaleidžia, kol visiškai neišsenki. Knygų pristatymai, susitikimai su jų kūrėjais, naujausių knygų paieška, naršant po leidyklų stendus, autografų medžioklė ir bandymas suspėti į visus renginius, kuriuose dalyvaut norėtum, banguojančioje tūkstantinėje žmonių jūroj nėra lengva. Juolab, kad vienas renginys, kuriame ką tik buvai, vyko I paviljone, o kitas po kelių minučių jau visiškai kitur – III paviljone. Ir  stumiesi, dažnai ir prieš srovę, nes minia eismo taisyklių nesilaiko, juda chaotiškai, leki be kvapo, kad tik, kad tik suspėjus! Pasiekus reikiamą salę paaiškėja, kad veltui bėgai, patekti į vidų – jokių vilčių, už durų antra tiek norinčių patekti, kiek viduje jau sutalpinta. Taip atsitiko su bandymu dalyvauti susitikime su kadenciją baigusia Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite.

Buvo pristatinėjamos net trys su ja susijusios knygos – Daivos Ulbinaitės „Nustokim krūpčiot“, pačios prezidentės tekstų rinkinys „Prezidentė: tekstai ir kontekstai“ bei  Tomo Joneliūno „D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009-2019 metais“.Renginį vedė LRT diktorius Deividas Jursevičius, susitikimas buvo tiesiogiai transliuojamas per LRT. Atskubėjus pasitiko sausakimša salė ir rūstūs durų sargai. Laimė, duris atvėrė stebuklingoji žurnalistės akreditacijos kortelė, deja, ne kažką tuo pavyko laimėti – visą renginį teko stovėti vos ne ant vienos kojos prisispaudus prie sienos, ir tikras stebuklas – prie jos buvo įsikūręs transliuotojas ir prie jo pulto stovėjo monitorius, kuriame matėsi visas vyksmas. O garsą –pateikiamus klausimus ir atsakymus – girdėjau gyvai. Tai buvo tikras išsigelbėjimas, bet jokių nuotraukų iš to susitikimo ar įrašų, žinoma, negalėjau pasidaryti. Nei pateikti prezidentei klausimų.

Sužavėjo gyvas prezidentės bendravimas su publika, jos argumentuoti, tikslūs ir taiklūs atsakymai bei komentarai. Susitikimas baigėsi šūksniu iš salės: „Prezidente, grįžkite, mes jūsų laukiame, mes jus mylime!“ –  palydėtas plojimų audra.

Sutinkama S. Šaltenio knyga ,,Geležiniai gyvatės kiaušiniai”. Iš kairės – J. Sprindytė, L. Varanavičienė, S. Šaltenis.

Po susitikimo su Dalia Grybauskaite teko paprakaituoti, kad patekčiau į Sauliaus Šaltenio naujausios knygos „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ sutiktuves. Čia taip pat teko stovėti, kaip ir prieš tai,  prie sienos, bet, laimei, priešais įsikūrę dalyviai sėdėjo. Tiesiai, ant grindų, greta įsitaisiusių ant kėdžių, ir tai gelbėjo – viską galėjau matyti ir, iš bėdos, fotografuoti. Pristatyme dalyvavo pats knygos autorius, leidyklos Tyto alba direktorė Lolita Varanavičienė ir literatūrologė Jūratė Sprindytė, kuri ir moderavo renginį. Susitikimas vyko gyvai bendraujant su knygos autoriumi. Jūratė Sprindytė pasidžiaugė, kad S. Šaltenio kūrinio kalba kultūringa ir švari, tai ją ypatingai žavi, nes dabartiniams autoriams tai toli gražu nebūdinga. Taisyklingos, gražios kalbos šiandien pasigendama,  ir tai nežavi daugelio skaitytojų.

Stovėjau, klausiausi, o atmintis gaivino tolimą tolimą praeitį –1975-uosius, jų rudenį, kai ką tik baigusi Vilniaus valstybinį universitetą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbau Marcinkonių vidurinėje mokykloje, atidirbinėjau už diplomą pagal paskyrimą, kaip tuo metu buvo įprasta, o vieną dieną atbildėjęs traukinys Vilnius – Druskininkai (tuomet toksai kursavo), stabtelėjęs Marcinkonyse, man padovanojo nelauktus svečius – bendrakursę Audrą Mikšytę  (gaila, jau šviesios atminties) ir tuo metu jau garsų jauną rašytoją Saulių Šaltenį. Buvau apstulbinta, pasimečiau, juk nieko nesitikėjau ir juo labiau nelaukiau, o čia dar reikėjo paskubėti į mokyklą, pamokas, iki kurių pradžios bebuvo nedaug laiko, o iki jos, nuo mano būsto prie geležinkelio stoties, geras kilometras, o gal ir daugiau – kitame ilgo gatvinio kaimo gale. Iš padėties sukausi kaip beišmanydama, dabar nebelabai ir pamenu, kaip ir kuo užėmiau ypatingus svečius. Ir tik po gero pusmečio ar metų, Jaunimo teatre, žiūrėdama spektaklį „Škac, mirtie, visados škac“, pagal Sauliaus Šaltenio pjesę, save atpažinau kaimo mokytojos Marytės personaže  ir  suvokiau anos viešnagės tikslą: jaunas žavus rašytojas rinko pjesei medžiagą, o gal tiesiog tikslinosi, ar neprasilenkia su gyvenimiška tiesa jo kūrinys. Pasijutau, tarsi būčiau pravėrusi duris į kūrėjo darbo virtuvę. Žvelgiau  į sidabruotą Nepriklausomybės akto signataro, Nacionalinės premijos laureato galvą, klausiausi jo jaunatviško balso, o atmintis gaivino andainykštį, iš 1975-ųjų metų, jauno, žavaus rašytojo portretą. Ką gi, didieji knygų mugės atlaidai tam ir yra, kad dovanotų pačių netikėčiausių, netgi ir atminties, susitikimų. Palikau salę, nešama srauto, pačių gražiausių minčių sklidina, nors ir vargiai belaikančiom kojom.

Sutinkama knyga ,,Laiškai Sodininkui”, skaito Paulius Šironas.

Be jau papasakotų įsiminusių susitikimų buvo ir daug kitų, ne mažiau įdomių, vertų dėmesio. Vienas tokių vyko šeštadienį, trečiąją knygų mugės dieną Rašytojų kampe, kur iš pat ryto, 11 val. buvo pristatoma LRT diktoriaus, žinių vedėjo, skaitovo, o nuo šiol ir rašytojo, Pauliaus Širono knyga „Laiškai Sodininkui“.

Pristatyme dalyvavo pats knygos autorius, gražiai paskaitęs kelis laiškus iš savo knygos, leidyklos „Homoliber“, išleidusios šią knygą, direktorius Vilius Gužauskis, renginio moderatorius Juozas Žitkauskas, Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos bibliotekininkė Elvyra Pažemeckaitė, kuri, Pauliaus žodžiais, jį ir paskatino šį literatūrinį ciklą išleisti atskira knyga, kai jis keliavo po Lietuvą su savo parengtu ciklu kaip skaitovas. Tiesa, „Lietuvių godų“ skaitytojams „Laiškus Sodininkui“ jau pristačiau  praėjusių metų rugsėjo mėnesio numeryje. Tada aš Paulių pristačiau kaip Antano ir Jadvygos Šironų, dirbusių Gervėčiuose sovietmečiu lietuvių kalbos mokytojais, sūnų. Deja, suklydau, dėlto  labai atsiprašau ir gerbiamųjų skaitytojų, ir, žinoma, paties Pauliaus. Jis – A. ir J. Šironų anūkas, jų sūnaus Algimanto Širono sūnus. Labai atsiprašau, buvau ir pati suklaidinta vieno neatsakingo žmogaus.

E. Pažemeckaitė, pristatydama knygą, kalbėjo: „Prikalbinau Paulių skaityti Liūnę Sutemą, o vėliau atsirado ir Laiškai. Ši knyga mane tiesiog pagavo. Jo laiškai palieka ieškojimo skonį. Jie tiesiog persekioja, gerąja prasme. Per visą knygą – ilgesys. Jis lydi nuo pat pirmos iki paskutinės eilutės. Per visą knygą girdžiu muziką. Muziką girdžiu ir pinavijų žiedo išsiskleidime, ir sklindančią iš sėklelių senelio delne, įmetamo laiško į pašto dėžutę garse, nors autorius ir neužsiima jokiom mistikom ar fantazijom. Paulius – dar ir šokėjas – daugybe talentų apdovanotas kūrėjas.“ Po  E. Pažemeckaitės kalbėjusi Ieva Rudžianskaitė sakė: „P. Šironas – išskirtinis savo atsisakymu nustebinti. Tai visiškas paprastumas ir nepretenzingumas. Autoriaus reziumė – į gamtos pajautą. Paulius analizuoja naują žmogaus santykį su gamta. Galėčiau pavadinti tai poetine proza. Galėčiau pamąstyti ir apie teologinius klausimus. Sodininkas  gal  net nėra žmogus, o dieviška būtybė. Palieka skaitytojui atvirą klausimą, kasgi yra tas Sodininkas.“.

D. Jastramskio knyga ,,Žiniasklaidos politika Lietuvoje”.

Puiki, maloni pažintis su dar viena knyga, verta skaitytojo dėmesio, bet laikas nelaukia, reikia paskubėti į  kitos knygos, šį kartą  į Deimanto Jastramskio monografijos „Žiniasklaidos politika Lietuvoje“ sutiktuves. Tenka paskubėti, nes šios sutiktuvės visai kitam paviljone ir salėje. Atskubėjus, galima sakyti pasiseka, atsitiktinai randu neužimtą vietą antroje eilėje, kur mielai ir įsitaisau. Knygos sutiktuvėse – pats autorius, politologas Lauras Bielinis, Natalija Arlauskaitė ir, be abejo, viską fotoaparatu fiksuojanti Loreta Jastramskienė, pati pernykštėje knygų mugėje pristatinėjusi savuosius „Grįžulo ratus“. L. Bielinis apie knygą sakė: ,,Ši knyga siejasi su dvilypumu: iš vienos pusės, kai struktūros bando žiniasklaidą suvaldyti, o iš kitos – kaip pati žiniasklaida bando užvaldyti. Dėlto šios knygos autorių gerbiu, didžiuojuosi, kad man tenka prie jos prisiliesti. Politikos žiniasklaidoje labai maža dalis, mažas sluoksnis.“. L. Bielinio nuomone, žiniasklaidos požiūris į politiką – komercinis. Po tokio komentaro taip ir tiesiasi rankos prie knygos „Žiniasklaidos politika Lietuvoje“. Kuris gi žurnalistas nenorės jos bent pasivartyti?

Knygos pristatymas.

Bet nėra kada svarstyti, laukti autografų eilėje ar ne, reikia skubėti į dar vienas sutiktuves. Šįkart – į Jurgos Žąsinaitės „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“. Atskubėjusi į renginio vietą laiminga  įsitaisau  už klimatologės Audronės Galvonaitės, pasirengusi atidžiai klausytis ir gilintis. Knygos autorė –  mokslininkė,humanitarinių mokslų daktarė Jurga Žąsinaitė pasitinka žodžiais: „Ačiū, kad skyrėt savo laiką man ir mano knygai. Ši knyga gimė rašant mokslinį darbą, disertaciją. Joje – tai, kas netilpo į disertaciją. Gardinas man kaip miestas-tekstas, eini ir skaitai. Man pirmiausiai jis–Antano Tyzenhauzo Gardinas. XVIII a. antra pusė.Šiek tiek apie jį žinojau iš Balio Sruogos dramos „Apyaušrio Dalia“. Tyzenhauzas – artimas karaliaus bičiulis, pastatęs per 80 manufaktūrų. Rūpinosi keliais, vedančiais iš Gardino. Jis miegodavo vos tris valandas per parą, visą laiką dirbdavo.  XVIII a. antros pusės Gardinas. Jame  – pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje botanikos sodas, Medicinos mokykla. Gyvenimą Tyzenhauzas baigė ne Gardine, kuriame seniūnavo, o Varšuvoje. Palaidotas giminės kapavietėje Želudke. Gardiną aš tiesiog įsimylėjusi, kaip ir Tyzenhauzą.“. Po šio  autorės prisistatymo knygos ištrauką skaito  mūsų jau  pažįstamas Paulius Šironas. Skaito puikiai ir sulaukia gausių plojimų. Po jo pasakojimą vėl tęsia Jurga: „Gardino veidas – daugiasluoksnis. Tiek daug jame raukšlių ir randų. Miestas – muziejus, gali vaikščioti po jį ir sekti jo istoriją. Man Gardinas – absoliučiai išskirtinis iš visos Baltarusijos istorijos. Man jame gyva lietuviška dvasia.Susidūriau su problemomis, rinkdama medžiagą disertacijai. O romanas atsirado iš disertacijos paraščių. Buvo gaila medžiagos, liekančios už borto. Ne visa tilpo ir į romaną. Manau, reikės ir antrosios romano dalies. Vien tokie faktai, kaip  karalius Steponas Batoras slepiasi Gardino miškuose nuo savo negražios žmonos Onos. Yra manančių, kad čia jį traukia ir gražuolė vietos girininko dukra, neabejinga karaliui, pagal legendą – pagimdžiusi jam ir sūnų.

Dar traukia mane Gardino požemiai. Manoma, kad jų yra po visu miestu.  Ištisas tinklas. Jie, tikima, jėzuitų palikimas.“ – savo pasakojimą baigia mokslininkė ir rašytoja Jurga Žąsinaitė. Du viename, kaip dabar mėgstama sakyti. Paklausta, ar jai teko bendrauti su šiandienos Gardino bendruomenės „Tėvynė“ lietuviais, atsako, kad ne. O gaila, manau, jie būtų labai apsidžiaugę pažintimi sujų gimtąjį miestą tiesiog įsimylėjusia „Memento Grodno“ autore. Ir, be jokios abejonės, su malonumu skaitę naująją knygą. Viliuosi, kad šis susitikimas su autore ir knyga dar įvyks. Būtinai! Kažkada, ateityje, gal pasirodžius romano antrajai daliai, to ir linkiu iš visos širdies. Juk tikrų istorinių romanų lietuvių literatūroje ne tiek ir daug, išskyrus kitą šių didžiųjų knygų mugės atlaidų garbiąją viešnią  Kristiną Sabaliauskaitę, prie kurios „Silva rerum“ ar „Petro imperatorės“, kurios antrosios dalies taip pat nekantriausiai laukiam, rikiuojasi eilių eilės.

Pristatoma knyga ,,Vilniečių socialinė sąveika ir kultūrinė raiška: laisvalaikis, šventės ir ritualai.” Kalba dr. Ž. Šaknys. Sėdi (iš kairės) I. Šidiškienė, R. Paukštytė – Šaknienė, V. Savoniakaitė./ M. Šaknienės nuotr.

Be šių įsiminusių susitikimų teko laimė pabūti ir mokslininkų Rasos Paukštytės-Šaknienės, Irmos  Šidiškienės, Žilvyčio Šaknio knygos „Vilniečių socialinė sąveika ir kultūrinė raiška: laisvalaikis, šventės ir ritualai“pristatyme, kuriame be pačių autorių dalyvavo ir Lietuvos istorijos instituto darbuotoja Vida Savoniakaitė, kuri ir moderavo renginį. Pirmasis apie atliktą mokslinį darbą, vykdytus tyrimus, rengiant monografiją papasakojo leidinio sudarytojas etnologijos mokslų daktaras Žilvytis Šaknys. Jo parengtoji monografijos dalis – „Draugystė. Draugų bendrijų konstravimo ir palaikymo formos mieste“. Jis kalbėjo, kad tyrimui buvo pasirinktas 20 amžius. Apklausti įvairaus amžiaus žmonės. Net ir „žalias“ jaunimas, kurio laisvalaikis – internetinė erdvė. Ta tema buvo surengtos dvi tarptautinės konferencijos, kuriose dalyvavo daug žymių mokslininkų. Mokslininkas pasakojo, kad knygą sudaro trys dalys, kuriose nagrinėjama skirtingų socialinių bendrijų – šeimos, bendradarbių, draugų – veikla. Rasos Paukštytės-Šaknienės parengtoji dalis–Miestiečių šeimos laisvalaikis, šventės ir ritualai, Irmos Šidiškienės–Bendradarbių laisvalaikis. Miestiečių bendrijų formavimasis ir kultūrinė raiška. Visas tris mokslininkų parengtas  monografijos dalis vienija laisvalaikio ir švenčių tyrimai Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kiekvienas jų pristatė savo parengtąją leidinio dalį. Rasa Paukštytė-Šaknienė kalbėjo: „Kas gi yra dabartinė šeima? Ar kažkas naujo, ar seno? Visi atsako: tai santarvė, meilė, gyvenimas kartu. Naujas reiškinys – gyvenimas nesusituokus. Lietuvoje – dabar, Vakarų Europoje – gerokai anksčiau. Dabar jau ir vyresnioji karta labiau toleruoja gyvenimą kartu nesusituokus. Laisvalaikis – tai ne tik laisvas, bet ir maldai skirtas laikas.Darbas yra didžiausia vertybė. Laisvalaikis sau, laisvalaikis su šeima. Laisvalaikis – tai laikas laisvas nuo valdiško  darbo. Jis labai svarbus šeimos konsolidavimui, galimybė būti drauge. Galimas laisvalaikis sau ir laisvalaikis su šeima. Laisvalaikis, tai, žinoma, ir kelionės. Plati kelionių geografija. Sovietmečiu – kaimuose, sodybose, prie jūros. Vienam tai – laisvalaikis, kitam – sunkus darbas. Svarbus aspektas –laisvalaikis per šventes.“.

Irma Šidiškienė tęsia temą: „Laisvalaikis su bendradarbiais. Kaip čia gali būti? – suklusdavo apklausiami žmonės. Bet gimtadienių šventimas ir panašiai. Taip pat išvykos. Ekskursijos ir visa kita.“ V. Savoniakaitės klausimas: „Ar yra skirtumas tarp mažų įstaigų ir didelių korporacijų?“. I. Šidiškienė: „Priklauso nuo viršininko. Tiriant atkreiptas dėmesys, kad moterys, dirbančios intelektinį darbą, nelabai vertina jo piniginę išraišką.“.

Apie trečiąją, Ž. Šaknio parengtąją dalį, jis pasakojo: „Yra ir labai gražių pasakojimų – draugystė, kai 3 val. nakties keliesi ir sprendi draugo problemas. Tyrimai liudija, kad kiekvienas žmogus turi bent keletą draugų. Dabar įgauna ir naujų išraiškos formų – interneto draugai, kartu gyvenantys žmonės ir panašiai. Vieni aiškina, kad draugystė tarp vyro ir moters neįmanoma, kiti, kad galima.

Jaunimo laisvalaikį galima susieti ir su švente. Draugų šventės Vilniuje – draugai susieina per Naujuosius Metus, gimtadienius, Kalėdų antrą dieną, Jonines. Per mažai švenčiamos tautinės šventės – Mindaugo karūnavimo diena – liepos 6-oji, Kovo 11-oji, Vasario 16-oji, kuri vienintelė  nuo 1918-ųjų metų išsilaikiusi iki šiol kaip tautinė šventė. Tarpukaryje lietuviai turėjo Kalėdas, Velykas, Sekmines, dabar – Kalėdas, Velykas, Jonines. Sekminių beveik neprisimena.“

Klausimas iš auditorijos: „Ar buvo skirtumas tarp etnoso tautiniu pagrindu?“ – atsako Rasa Paukštytė-Šaknienė: „Neskirstėme. Laisvalaikio šventimas priklauso nuo kiekvienos šeimos ir nuolat kintantis.“. Klausimas iš salės Ž. Šakniui: „Kokių švenčių atsisakytumėt?“. Atsako: „Gegužės 1-osios, nes Lietuvoje anksčiau nebuvo švenčiama…“ Klausimai dar ilgai būtų nesibaigę, bet prie konferencijos salės durų jau būriavosi  į kitos knygos sutiktuves susirinkę žmonės. Teko atsisveikinti su Lietuvos istorijos instituto darbuotojais, padovanojusiais skaitytojams ir, be abejo, Lietuvos mokslui,naują, vertingą, informatyvų ir įdomų leidinį ir skubėti į stendą jį įsigyti.

Knyga ,,Papasakoti Trakai”./ M. Šaknienės nuotr.

Pasibaigus vienos monografijos pristatymui paviliojo ir kita – Linos Leparskienės „Papasakoti Trakai“. Sudomino jau pats knygos pavadinimas, – papasakoti Trakai – kaip taip gali būti? Pasirodo, tiesiogine prasme: mokslininkė, kuri, pati kilusi iš Trakų, rinkdama informaciją savo moksliniam darbui – disertacijai – vaikščiojo po Trakus ir apklausinėjo jų gyventojus – lietuvius, lenkus, rusus, karaimus. Jie ir pasakojo apie savus gyvenimus Trakuose, patirtis, vietines legendas, įvairius nutikimus. Taip ir sugulė į originalų leidinį surinktoji medžiaga. Žinoma, ją reikėjo tinkamai apdoroti, parengti. Visų pirma, išversti į bendrinę lietuvių kalbą, nes informacijos pateikėjai pasakojo savo gimtosiomis  kalbomis – lenkų, karaimų, rusų, baltarusių. Prireikė kruopštaus darbo visa tai apibendrinti, suklasifikuoti, pagaliau sudėtį į knygą. Iliustruotą nuotraukomis iš trakiečių gyvenimų, bei puikiais dailininkės Radvilės Tijūnėlytės piešiniais, gražiai papildančiais solidų leidinį, tarsi sujungiančiais, tiesiog sulydančiais į vieną nedalomą lydinį tekstą, nuotraukas bei visa kita. Tiesiog puikus knygos rengėjų pasirinkimas.Leidinio sutiktuvėse dalyvavo pati autorė, etnologas Žilvytis Šaknys,  Ala Lichačiova, Grigorijus Potašenko, vedęs renginį, bei kelios informacijos apie Trakus pateikėjos. L. Leparskienė kalbėjo: „Matau tarp atėjusiųjų žmones, kurie gali save įgarsinti. Viena jų –Rūta, kuri pasakojo apie „Galvės“ restorano atidarymą. Jame skambėdavo gyva muzika penktadieniais, šeštadieniais. Koncertuodavo čigonai, eidavome jų žiūrėti.Trakams, kaip ir kitoms vietoms, būdingos paskalos, kurias jie vadina Trakų radiju.“. Suteikdama žodį etnologui Ž. Šakniui, autorė dėkojo už paraginimą parengti ir išleisti „Papasakotus Trakus“ atskira knyga. Etnologas pasakojo: „Visoje Lietuvoje jaunystė siejama su šokiais (pagal atliktus tyrimus), Trakuose – su ežerais – pasiplaukiojimu valtelėmis ir pan., kai tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje – su sūpynėmis. Trakuose labai sudėtinga situacija, daugiakultūrė aplinka. Kalbinti tenka keliomis kalbomis. Ši knyga – didžiulis indėlis ne tik į etnologiją. Labai išsami. Jeigu nebūtumėt vietinė, knyga nebūtų tokia puiki.“. L. Leparskienė: „Man padėjo kalbinti tai, kad mano senelė Trakuose daug metų dirbo medicinos sesele.“ Disertacijos vadovė papildė: „Trakams labai pasisekė, kad jie turi Liną. Ji, baigusi archeologiją, dabar atlieka folklorinius tyrimus, kurie gražiai dėliojasi į Trakų naratyvą. Žmogus – tai pasakojantis gyvūnas. Šiuo metu pradėjome naują projektą – „Atpasakotos (restauruotos) vietos.“.Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinys vertas ne tik mokslininkų dėmesio, bet ir eilinio skaitytojo, laikas, skirtas „Papasakotiems Trakams“ tikrai neprailgs.

Dar ilgai galėčiau pasakoti apie kitų knygų sutiktuves, kad ir  Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės Birutės Jonuškaitės  „Laikas ir likimai“, kurioje tarp daugybės interviu su rašytojais ir su kolege šviesios atminties Maryte Kontrimaite, bet, manau, kad nepervarginčiau mielųjų skaitytojų, laikas atsisveikinti su 2020-ųjų  Knygų  muge iki kitų metų. Kitais, 2021-aisiais vyks jau dvidešimt antroji knygų mugė „Vaizdas kaip tekstas“, kuri LITEXPO šurmuliuos vasario 25 – 28 dienomis.

Pabaigai – žiupsnelis bendros informacijos apie dvidešimt pirmąją knygų mugę. Joje – visų laikų rekordas – dalyvavo 72 930 lankytojų, 380 leidyklų, įvyko per 600 renginių, 400 susitikimų, 64 svečiai iš užsienio. Dalyvavo beveik 400 dalyvių iš 9 šalių. Mugės programoje surengta 646 renginiai, 187 iš jų – vaikams ir jaunimui. 453 susitikimai su autoriais vyko dalyvių stenduose. 9 renginiai buvo organizuoti įvairiose kitose miesto kultūrinėse vietose.

Renginių programoje buvo surengtos 6 diskusijos Diskusijų klube, 15 susitikimų Šortuose, parodyta 12 kino filmų, surengta 13 meno parodų, 50 renginių Muzikos salėje,40 renginių Lietuvos kultūros centrų salėje.

21-osios knygų mugės rekordininkėmis tapo rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.  Ji autografus dalijo 1,5 valandos. Kitos rekordininkės Kristinos Sabaliauskaitės bestseleris „Petro imperatorė“ išleistas jau 70 tūkst. egzempliorių tiražu. Tai tiek žinių šiam kartui. Ir iki pasimatymo jau kitoje – 2021-ųjų mugėje „Vaizdas kaip tekstas“, tikėkimės, kad iki to laiko korona virusas netrauks, nusibaigs, ir susitiksime gyvai. Tad iki malonaus!

Marija Šaknienė