Koncertuoja baltarusių merginų ansamblis./ M. Šaknienės nuotr.
Dabar, kai aktyvusis gyvenimas sustojęs, turime likti namuose dėl covid-19 pandemijos, belieka gyventi prisiminimais ir tarsi iš naujo lankytis anksčiau, iki karantino vykusiuose renginiuose, išgyventi ir patirti viską iš naujo bei pasidalinti su kitais, nebuvusiais, nedalyvavusiais, nuotoliniu būdu. Viena tokių nepasimiršusių švenčių, kurioje teko garbė dalyvauti, dar vasario mėnesį vyko Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose.
Ši graži ir prasminga šventė, kuri čia vyko jau 14 kartą, sietina su katalikų švenčiama Šv. Agotos diena, kuri bažnyčios minima vasario 5 dieną. Senovėje lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją, šią dieną kepdavo duoną ir atlikdavo aukojimo apeigas Žemynai ir Žemėpačiui, tikėta, kad apeigose pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, blogos akies, gyvatės įkandimo ir kitų nelaimių. Motinos, išleisdamos sūnų į karą, į drabužį jam įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad jį apsaugos nuo kulkos. Kilus gaisrui duona buvo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų.Tokios duonos gabaliukas buvo dedamas ant krosnies, kad ugnis neišeitų iš namų ir neišplistų. Kilus perkūnijai tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad atbaidytų Perkūną.
Ruslanas Arutiunianas prie savo staliuko pristato armėnų duoną./ M. Šaknienės nuotr.
Atėjus krikščionybei, senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šventosios Agotos varduvėmis ir duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose. Šv. Agota sicilietė buvo nukankinta ir sudeginta ant laužo, dėlto laikoma sergėtoja nuo gaisrų.Jai, dar gyvai, pasirinkusiai skaistybės ir tarnystės Dievui kelią, buvo nupjautos krūtys, dėlto senoviniuose paveiksluose ji vaizduojama laikanti jas rankose. Vėliau, dėl ypatingo vaizdo žiaurumo, to atsisakyta, ir ji pradėta vaizduoti laikanti du duonos kepaliukus. Tai tiek trumpų žinių apie Šv. Agotos – Duonos dieną, o dabar sugrįžkime į renginį, skirtą šiai dienai paminėti. Duonos dienos šventės Tautinių bendrijų namuose iniciatorius – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Šventės, kurios metu dalijamasi duona ir širdies šiluma, kaip skelbta pradedant šventę. Šiais metais šią šventę organizavo Lietuvos rumunų ir moldavų bendrija „Dačija“, drauge su Rumunijos ambasada Lietuvoje bei Latvijoje.
Šventėje dalyvavęs Rumunijos Respublikos ambasadorius Kosmin Dinesku (CosminDinescu) pasidžiaugė, kad šventėje dalyvaująs pirmą kartą, bet atvykęs ne tuščiomis – „ne tik su duona, bet ir paroda“, – renginyje buvo eksponuojamos įspūdingos nuotraukos apie rumunų duonos gaminimą, jos vartojimo tradicijas. Ambasadorius tęsė: „Duona ir sūris – tai puiku. Duona svarbi nuo pat gimimo iki mirties. Ji lydi visame gyvenimo kelyje.“ Atidaryme dalyvavusi Lietuvos tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė kalbėjo: „Šiemet Lietuva minime nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, tad tiesiog puiku, kad ta proga dalinamės duona ir širdies šiluma, turėsi duonos, turėsi ir draugų. Duonos dalijimosi šventė –tai labai gražu.“ Renginyje dalyvavo ir susirinkusius švęsti sveikino diplomatė Halina Kobeckaitė, Lietuvos Seimo narys Algirdas Sysas, Tautinių bendrijų vadovas Daumantas Levas Todesas bei kiti.
Šventės svečiai ir dalyviai./ M. Šaknienės nuotr.
Renginį sumaniai moderavo Tautinių bendrijų tarybos narė, „Dačijos“ vadovė Liučija Bartkienė.Ji sakė: „Kasmet vis kita tema rengiame šią šventę. Šiemet tai – duona ir vaikystės prisiminimai.“ Pirmuoju pristatyti savo – armėnų duoną – ji pakvietė Lietuvos armėnų bendrijos atstovą Ruslaną Arutiunianą. Jis, pristatydamas savo tautos duoną lavašą, gražiai pasakojo, kad duona armėnų tautoje labai gerbiama.Armėnai turėję ir grūdų dievaitę su keturiomis kasomis, kuri ir išmokė juos valgyti duoną. Jie turėję dar ir bičių bei riešutų duoną. Kviečiant į svečius jų šalyje nesakoma „papietauti“ ar „pavakarieniauti“, kviečiama “pavalgyti duonos“. Duona Armėnijoje dar ir šiandien kepama pagal senovinę tradiciją –lauko krosnyje. Valgoma su daugeliu patiekalų, bet populiaru valgyti ir vieną, pvz., pusryčiaujant.
Džiovintas lavašas išlaikomas iki pusės metų. Armėnijos virtuvė viena seniausių pasaulyje. Jos tradicija siekia tūkstantmečius. Gardžiojo lavašo, kaip ir kitų armėnų valgių čia pat, prie dailiai serviruoto staliuko, galima buvo ir paskanauti. Ruslanas, drauge su kitais dalyvavusiais savo tautiečiais, visus norinčius mielai vaišino. Po armėnų duonos pristatymo merginų ansamblis sudainavo dainą, o po jos savąją duoną pristatyti buvo pakviesti graikai. Demonstruodami puikiai graikų valgiais serviruotą stalą, jie pasakojo, kad graikai duoną valgo ir su bulvėm, ir su makaronais.
Šventės dalyvius sveikina Petras Auštrevičius./ M. Šaknienės nuotr.
Po graikų prie savo stalo pakvietė karaimai. Jie pasakojo apie tai, kaip kepa vestuvinį pyragą. Karaimė kalbėjo: „Mano vestuvės vyko prieš 60 metų. Jaunikio pyragas vadinosi kijobliuk, o nuotakos – kijoblik. Po karaimų savo duoną pristatė kazachai. Po kazachų savąją duoną pristatinėjo jakutai. Jie pasakojo, kad Jakutija neturėjo miltų, nors pietinėje Jakutijoje ir augo kviečiai, jie valgė Robinzono duoną – iš šaknų.Ypač duonos stigo karo metais. Latvė, pristatinėdama savo tautos duoną, pasakojo, kad, ruošdamasi kepti duoną, močiutė liepdavo parnešti klevo lapų, dėdavo į krosnį, kepdavo juodą duoną ant klevo lapų. „Chruščiovo laikais forminę duoną vadinome zirgumaize (arklių duona)“, – sakė latvė. Po latvių apie savąją duoną pasakojo Sakartvelo atstovai. Juos pakeitė rusai, kurie pasakojo, kad žodis chleb (duona) jų kalboje atsirado ne iš karto, o daug vėliau, vadinasi, ir pati duona taip pat. Po rusų apie savo duoną pasakoję totoriai gilinosi į šimtalapio gamybos paslaptis. Krymo totorių atstovė jauna mergaitė pasakojo apie tenykštę duoną iš moliūgų ir kt. Jie neturi tamsios duonos.Apie savo duoną ir su ja susijusias tradicijas pasakojo ukrainiečiai, uzbekai, linkėdami sau ir visiems, kad duonos visą laiką būtų ant stalo, nes ji yra šventa. Žydų bendruomenės atstovai pasakojo, kad jų duona – pynutė, kurią jie vadina chala. Chala, jos atsiradimas susijęs su bibliniais laikais, kai iš dangaus krito mana. Dar žydiška duona – beigeliai, kilę iš Lenkijos.
Visi šventės dalyviai buvo parengę staliukus, ant kurių puikavosi ne tik tradicinė jų tautos duona, bet ir kiti nacionaliniai valgiai, kuriais pasivaišinti galėjo kiekvienas šventės dalyvis ir svečias. Dauguma buvo pasipuošę tautiniais rūbais, pasikvietę dainininkų ir muzikantų. Visi dalyviai smagiai bendravo, ragaudami vieni kitų patiektų gėrimų ir valgių, nepamiršdami padėkoti ir pagirti patikusį patiekalą. Visi šventė, tikrąja šio žodžio prasme.
Šventės pabaigoje kalbėjęs Petras Auštrevičius sakė: „Noriu, kad visi gyventume taikiai, sutardami.“ Baigdamas padėkojo Liučijai Bartkienei už prasmingą bei gražią šventę ir pakvietė bendrijų atstovus ir jų vadovus į pažintinę kelionę į Briuselį, europarlamentą, kur pažadėjo juos gražiai pasitikti ir supažindinti su parlamento darbu. Padėkojo ir ukrainiečių bendrijos atstovui Michailui Maksimiukui. Atsisveikindama Halina Kobeckaitė sakė: „Man labai malonu čia dalyvauti. Visos čia esančios bendrijų duonos iškeptos Lietuvoje ir jos visos lietuviškos. Labai tuo džiaugiuosi. Kaip ir visų čia esančių bendryste ir jų širdžių šiluma.Šiltos ir tokios pat nuoširdžios jums likusios šventės dalies.“ Lietuvių kalbos komisijos atstovė ryšiams su visuomene Aurelija Baniulaitienė dėkojo: „Puiku, kad jūs mokotės valstybinės kalbos. Dėkoju jums už tai. Gražios šventės ir skalsios skalsios duonos.“
Iš tiesų puiki, įsimintina ir sektina šventė, kurią tikrai verta prisiminti, kaip ir mums visiems šventą duoną, bei palinkėti, kad jos niekada niekada nepristigtų ant kasdieninio stalo. Tad skalsios skalsios duonos šiomis nelengvomis, dar niekada nepatirto karantino dienomis.
Marija Šaknienė
