Rasų kapinių koplyčia./ R. Jasukaitienės nuotr.
Braidau po RASAS… Koks poetiškas kapinių pavadinimas! Ir kas gi jas taip pavadino, susiedamas ašaras su dangaus rasa, atgaivinančia ne tik žolę, medį, vabalėlį, ropojantį žeme, bet ir žmogaus sielą, išvargintą kančios, išsausintą gėlos?
Seni medžiai, daugiausia klevai, buvo ką tik žalsvu geltoniu sužydę ir nušvietę šią amžinojo poilsio vietą, vis labiau primenančią muziejų po atviru dangumi. Buvo prieš Motinos dieną. Šiek tiek būgštavau, kad dėl Covid-19 pandemijos bus sunku patekti , tikriausiai policija saugos, kad minios žmonių neplūstų aplankyti savo artimųjų. Tikėjausi sujudimo. Našlaičių sodinimo, žvakių stiklainiuose… Vilkijos kapinaitėse, kur atgulė mano tėveliai, jau kadai kapeliai po žiemos išgrėbstyti,išravėti, gėlėmis apsodinti, žvakėmis apstatyti. Netiesa, kad čia sustoja gyvenimas: mirusieji jau tik iš aukštybių stebi gyvųjų triūsą, gal džiaugdamiesi, kad nėra pamiršti, o gal pyktelėję, kad gyvieji tiek daug laiko skiria kūnui- ne sielai? Gal ne vienas tartų: „Jūs, gyvieji, tokie egoistai, juk tuos brangius paminklus statote sau!” Bet žmogus bijo iškristi iš minios, nedrįsta būti kitoks, todėl ir čia, kapinėse ( o galbūt kaip tik čia, nes kapinės – kone viešiausia vieta, kur dar galima giminaičius, kaimynus susitikti, ne tik pasišnekėti, bet ir pasipuikuoti, pasirodyti, anot Martinaičio Kukučio, gražiai nusifotografuoti, jei ne į mašinikę, tai į antkapį atsirėmus), verda gyvenimas…
Rasose buvau viena. Tvyrojo visiška ramybė . Net jokio paukštelio giesmė netrikdė apmąstymų, nenukreipė minčių. Rūstūs kolumbariumai, amžiams užmūryti laidojimo rūsiai, koplyčios, paminklai su lenkiškais užrašais, iš nuotraukų žvelgiantys 18-19 amžiaus Vilniaus gyventojai (Senosiose Rasose imta laidoti 1796-ais, naujosios įkurtos po I- ojo pasaulinio karo)- istorijos dalis, atspindinti ne tik papročius, laidojimo tradicijas, bet ir pasaulėžiūrą, gyvenimo vertybes . Kuo aukščiau iškilę kryžiai, angelų statulos – tuo aukštesnis mirusiojo statusas visuomenėje. Deja, daugumos pavardės jau nieko nebesako: nei apie čia besiilsinčiųjų gyvenimą , nei nuveiktus darbus…
J. Basanavičiaus kapavietė./R. Jasukaitienės nuotr.
Aplankau tuos, kurie man brangūs. Kukli dr. Jono Basanavičiaus kapavietė, dar nežydi jokia gėlelė, bet paminklas perrištas trispalve juostele. Tai- ženklas, simbolis, brangesnis už gėlės žiedą. „Kada mes jau in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis“, – 1882 metais rašė Lietuvos patriarchas…Priesakas išsipildė. Kūnas pavirto į dulkes, darbai išliko, lietuviška kalba ne tik nenunyko- išsiskleidė, sužydėjo.
Paminklas V. Mykolaičiui-Putinui./ R. Jasukaitienės nuotr.
Kukli ir poeto, rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino amžinojo poilsio vieta. Tačiau išraiškinga skulptoriaus Vlado Vildžiūno skulptūra verčia stabtelėti ilgėliau: ką ji sako apie V. Mykolaičio-Putino asmenybę, jo gyvenimo kelią? Skulptoriaus sprendimas įdomus tuo, kad paliekama vietos įvairioms interpretacijoms: mąstykite, neteiskite, apie save galvokite… apie save. K. Borutai skirtas paminklas , nors ir to paties skulptoriaus sukurtas , bet visai kitoks, kitokio stiliaus. Įžiūriu ne Borutos, o įsivaizduojamo jo sukurto personažo –Baltaragio – bruožus. Susirūpinęs, kenčiantis tėvas, netekęs mylimos dukros, per neapdairumą pažadėjęs ją velniui…Kūriniai yra gyvesni už kūrėjus. Tuo jie yra amžini. Arba ne… Kas dabar iš jaunosios kartos bežino apie „poetę“ Valsiūnienę? Istorikams, politologams, kultūrologams jos kūryba gal įdomi kaip tam tikros epochos atspindys, iliustruojantis sovietinį laikmetį. Čia pat ir rašytojų Liudo Giros, Petro Cvirkos kapavietės. Matyt, dar turi praeiti pusšimtis metų, kad visuomenė kūrėjo gyvenimą, asmenybę ir kūrybą apmąstytų „skyrium“. Talentas įpareigoja, kam duota daugiau, iš to bus daugiau pareikalauta. Istorijos „teisme“ taip pat…
Rasų kapinės./ R. Jasukaitienės nuotr.
Artėja Tėvo diena. O Rasose niekas nesodina našlaičių, nemerkia vazose tulpių, rožių… Kodėl? Ir pagaliau dingteli mintis: motinomis ir tėvais būname tik tol, kol gyvi mūsų vaikai, anūkai. Kol jų atmintyje gyvi prisiminimai,vaizdiniai, susiję su asmeniniu gyvenimu. Čia nebėra motinų ir tėvų, sūnų ir dukterų. Visi čia – Dievo vaikai, Žemės sūnūs ir dukros, pabaigę savo žemiškąją kelionę, palikę niekada nepabaigiamus darbus kitiems. Ne paminklų brangumu, ne gėlių spalvingumu, ne žvakių stiklainiuose gausa matuojami žmogaus darbai (tebus man atleista už Daukšos „Postilės“ prakalbos interpretaciją)…
