Eksponatas./ S. Daubaraitės nuotr.

Rugpjūčio 11 d. Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, buvo pristatyta  Ruslano Arutiuniano tapybos paroda. Renginyje dalyvavo Armėnijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje T. Mkrtchyan, tautinių bendrijų atstovai, kurių gausiausia buvo armėnų, žurnalistai, šeimos nariai, žmonės jau matę autoriaus darbų.

Tapytojas yra Lietuvos žurnalistų draugijos narys, visuomenininkas, yra paskelbęs ne vieną straipsnį. Šiais metais jo triūso dėka išleista vertinga ir prasminga knyga ,,Armėnų tautos istorijos atspindžiai XIX a. pab.- XX a.pr. lietuvių spaudoje.“

Autorius yra baigęs Armėnijos Jerevano universitetą, matematikos fakultetą. Ir Lietuvoje ilgai dirbo programuotoju, bet visada jautė didelį potraukį dailei , literatūrai. Vilniuje baigė J .Vienožinskio dailės mokyklą.

Parodos pristatymą vedė Liučija Bartkienė. Pristatydama parodą , ji priminė, jog tai trečioji autoriaus paroda šiuose namuose, o apskritai, autorius yra surengęs septynias autorines parodas, keletą iš jų Armėnijoje. Pristatymo metu Justina Arutiunian-Klemanskienė atliko keletą armėnų liaudies dainų.

Ambasadorius ir kiti kalbėję pažymėjo autoriaus kūrybingumą, ir buvo minima  poetė M. Kontrimaitė, kuri buvo armėnų literatūros ambasadorė Lietuvoje ir lygia greta artino lietuvių literatūra prie Armėnijos. Jų šeima  (autorius, dvi dukros su savo šeimomis) yra ne tik šių tradicijų paveldėtojai, bet  ir tęsėjai.

 Akylesni parodos atidarymo dalyviai pastebėjo tapytojo kūryboje  ryškius motyvų ir ypač spalvinius pokyčius. 

 Kalnai ir vanduo – tai dvi pagrindinės šios parodos temos. Peizažai sklidini erdvės ir šviesos Paveiksluose nematome  šviečiančios saulės, bet  spalvos sukurta iliuzija liudija, kad ji čia. Vyraujančias ryškias spalvas, įprasminančias Arą , jo įvairius rakursus, galėtume įvardinti pietų šalies spalvomis  , o mūsų krašto  upių ir upelių vandenys, – susimąstę paslaptingi, bet pilni gyvybingumo, prisigėrę žalumos. 

 Dailininkas J.Pollock yra sakęs, kad jis nori reikšti savo jausmus, o ne iliustruoti juos. Panašiai galima užsiminti ir apie R. Aratiuniano darbus. Žiūrintys į jo darbus, mato ne tik legendomis apipintą Aros viršūnę , ramiai ir žaismingai tyvuliuojančius Lietuvos vandenis, bet jų amžinybę, pirmapradiškumą. Kaip pats autorius sako, tai objektai ,motyvai, kurie turi daugybę veidų , neišsenkantys  žmonijos įkvėpimo šaltiniai. Jie traukia ir užburia žmogaus dvasią. Ir žiūrovas juos skaito skirtingai. Autorius pripažįsta, kad kūrinio forma labai svarbi, bet dar svarbiau- išreiškiamas jausmas,  dvasia. Ir jis priminė Pikaso žodžius, kad blogiausi yra tie dailininkai, kurie daug kalba apie savo kūrybą.  Tad, pritariant šiai minčiai, turėtume sakyti., geriau kartą pamayti pačiam, nei daug kartų girdėti apie tai, ką reikia matyti ir jausti.

Minima tapybos  kūrinių paroda Vilniaus tautinių bendrijų namuose tęsis iki rugsėjo pabaigos. Vėliau tikimės ją išvysti kitose erdvėse.

Sofija Daubaraitė