V. Ibianska./ Asmeninio archyvo nuotr.

Ėmiau rašyti ir sutrikau: o nuo ko pradėti? Žiniasklaidos galia ir skurdas yra tokie didžiuliai, tad nuo ko?

Žurnalistai (ir ne tik jie) teigia, kad žiniasklaida yra tiesos ir netiesos kokteilis. Aš sakyčiau – sluoksniuotas troškinys. Jei skaitytojas bus atidus ir mąstantis, jis kuo puikiausiai atskirs gerus ir bloguosius sluoksnius, pastaruosius eliminuodamas, o pirmuosius įsidėmėdamas. Jie perskaičiusįjį veiks tol, kol nublanks prieš naujai pateikiamus ant netikro kiniško porceliano lėkštės. Spalvingos ir patrauklios, bet pigios. O ką daryti? Rašantieji žurnalistai niekada nebuvo turčiai… Tačiau ne kiekvienas skaitytojas toks žiau-u-u-riai mąstantis. Gal jis skuba, gyvena kažkur greta visuomenės interesų ar pasinėrė į kokius nors transcendentinius apmąstymus. Gi mūsų pareiga pasiekti kiekvieną su tiesos ar pusiau tiesos (t. y. melo) kroviniu. Tai jau priklauso nuo žurnalisto išpažįstamų etikos ir moralės normų instrukcijos. Taigi, giliu mano įsitikinimu, žiniasklaidos vaidmuo nemenkesnis už Bažnyčios ar švietimo. Kaip plačiai žinoma, kunigai ir mokytojai neturi teisės meluoti. Bet meluoja. Nes jie tik žmonės. Cha! Tik kad žurnalistui meluoti nevalia! Išeitų, jog mes ne žmonės? Tai žinoma. Nes mes – žurnalistai. Tiesa esti viena ir žiniasklaidoje melui neturi likti vietos. Tik kaip tada su nuomonių įvairove? Nežinau. Juk jų esama teisingų ir klaidingų. Tada žurnalistas turi būti visažinis ir tobulas?! Aišku! Juk sakiau, kad jis – ne žmogus.

Kiti porina neva mes peršame savo nuomonę, atstovaudami politinėms ar socialinėms grupėms. Na, peršame. Juk informuojame. Kad ir kaip objektyviai besistengtume ją perduoti, vis vien turės savo spalvą, toną, pustonį, formą. Taigi, nori nenori nuomonę mes iš tiesų formuojame. Galima plyšti pusiau stengiantis to nedaryti, bet išeis šnipštas. Žinia nėra jokia. Jei būtų jokia, ji net nebūtų žinia.

Kiek save prisimenu, žiniasklaidos puslapiuosna patekti visada būdavo siekis arba bėda. Jei tave mini medijos, ne visada tai buvo ir yra gerai. 

Tolimu, juodžiausiu sovietmečio periodu man į rankas pakliuvo tarpukario žurnalo „Kultūra“ numeris. Kitų straipsnių neprisimenu, išskyrus rakalinėjusį ir galutinai sumalusį į miltus operos „Carmen“ pastatymą. Teisingai autorius išplūdo ugningus lietuvių kalbos mylėtojus, kurie aistros kalbai apimti iš Georges Bizet padarė Jurgį Bizą. O jau po to tai tik laikykis. Ten nesismulkinant Don Chozė vaidmens atlikėjas buvo sunaikintas apkaltinus, jog „…nuolat mušė sau per kulšį, kas kareiviui nepritinka. Bet gal šiam tenorui to reikėjo? Jei taip, tai prastas jisai artistas.“ Nepagailėta ir lyrinio soprano: „Panelė A. Z., atliekanti Michaelos rolę, žiopčiojo kaip išvilktas į sausumą karpis ir baugiai dairėsi vis glostydama suknios gifiūrus.“ Tad su ta „smetoniška“ žiniasklaida irgi visko nutikdavo.

Apie paminėjimą sovietinėje spaudoje baisu ir prisiminti. Štai mano pačios Tėčiui vienas sakinys „Tarybų Lietuvoje“ kainavo pusę metų slapstymosi kažkur kaimuose. Skambėjo taip: „Liaudies priešas […] tyli ir apsimeta esąs niekuo dėtas.“ 

Linčiavo visada. Teisybės dėlei pripažinkime, jog mus taipogi linčiavo ir linčiuos. Tai glūdi žmogaus prigimtyje ir žiniasklaida čia tikrai niekuo dėta. Medikai pribaigia ne vien pacientus, bet ir savo kolegas, mokytojai ne viską padaro dėl savo mokinių, tėvai žudo mokytojus ir t. t., ir pan. Tada tai norma?! Žinoma, ne! Rinkdamiesi profesiją pasiėmėme į rankas galingą instrumentą – žinią nešantį žodį. Padarysime iš jo Stradivarijaus smuiką ar sunkią gumbuotą kuoką yra kiekvieno mūsų vidinės moralinės schemos dalykas. Žurnalisto rašyme, kalbėjime visada atsispindės tai, koks jis žmogus.

Ar manipuliuojame visuomene? Taip. Laimei, ne visada ir ne visais. Stiprios asmenybės medijos nepaveiks. Tuo tarpu vadinamąsias mases (t. y. silpnesniuosius) veikia. Gerai tai ar blogai? Būna vienaip ir kitaip. Žiniasklaida savo prigimtyje turi edukacinį ir net psichoterapinį (taip, taip!), ne vien informacinį krūvį. O šie gali būti įvairūs.

Tad ir vėl grįžtame prie sąžiningo atvirumo valandėlės. Mūsų darbe neišvengiami aspektai: manipuliacijos, savaime susidarantis netiesos sluoksnis, visuomenės nuomonės formavimas, viešas pagiriamasis žodis ar linčiavimas. Štai kodėl kiekvienas turime stengtis būti savo profesijos jei ne Mocartu, tai bent Mocartuku. 

Va taip padrikai pagalvojau apie medijas ir žurnalistus. Neteisingai? „Ką matau, tą ir giedu!“ – atrėžė dirigentui gospelo choro giesmininkai, pakeitę psalmės tekstą.

Atplaukiau prie kranto kaip girgždanti senais špantais korvetė.

Tuo ir baigiu.