Klaudijus Driskius ir Regimantas Pranaitis prie paminklo 1863 m. sukilimui Slabadoje (Slabodkoje). 2015 m./ V. Ivinsko nuot.
Kalėdų išvakarėse gavau nepaprastą dovaną – fotomenininko Klaudijaus Driskiaus parengtą ir išleistą knygą – fotoalbumą „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“. Tai kelerių metų profesionalaus fotografo darbo rezultatas – daugybės kelionių į Baltarusiją, bendravimo su žmonėmis, fotografavimo. Jam šiose kelionėse talkino ir fizikas Regimantas Pranaitis.
Bet apie tai trumpai papasakos ir pats Klaudijus, o man norėtųsi atkreipti dėmesį į knygos turinį. Pavadinti Klaudijų fotomenininku, tai nepasakyti apie jį nieko.
Jis – fotografas žurnalistas, tikras profesionalas. Jo nuotraukos informuojančios, pasakojančios apie įvykį, vietą, laiką, ir, žinoma, personažą. Reportažinės nuotraukos, nesušukuotos, nenuglostytos ir nepadailintos, kaip fotomenininkams įprasta. Tokios nuotraukos tai kasdieninė spaudos darbuotojų duona, rupių ruginių miltų, į kurią vien pažvelgus junti burnoje jos skonį ir kvapą, be jokių priedų, paskaninimų ir pagražinimų. Šitos nuotraukos ir po daugelio metų bus puikus informacijos šaltinis kiekvienam, panorusiam susipažinti su ypatingojo Gervėčių krašto žmonėmis.
Jų gyvenimo būdu, kasdienybe ir šventėmis. Puikūs portretai, tarp kurių ir jau Amžinybėn išėjusiųjų, kaip Algirdo Karmazos iš Pelegrindos kaimo ir jo žmonos Janinos Karmazienės, kunigo Leono Nestiuko, Vlado Kiškelio ar Henriko Kasevičiaus. Knygoje žmonės iš Gervėčių, Rimdžiūnų, Galčiūnų, Gėliūnų, Duboko, Miciūnų ir kitur.
Dirbantys savo kasdienius darbus – skerdykloje, mokykloje, laukuose – Aleksandras Seniutas ir Aleksandras Kazakevičius javapjūtėje, Ašmenoje oliaujantys (žvejojantys rankomis) Jonas Lukša ir Jonas Štura ir ariantis rimdžiūniškis Jevgenijus Čirica ar pamoką vedanti Rimdžiūnų lietuvių mokyklos mokytoja Helena Rovdo ar Edita Dinaitė. Žmonės dirbantys ir besiilsintys, švenčiantys – Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos atlaidai Duboke, giedantys Lietuvos himną liepos 6-ąją ir besirengiantys minėti Sekmines – Kuckų giminė Sekminių išvakarėse.
Knygos viršelis.
Išraiškingose, gyvose nuotraukose vaikai, jaunimas, senimas bei visi kiti Gervėčių krašto gyventojai, žaidžiantys, dirbantys, besimokantys, besimeldžiantys, besimaudantys upėje ar pirtyje – gyvenantys tikrą, pilnakraujį gyvenimą.
Tokie gyvi ir išraiškingi, kad, rodos, tik spustelk nematomą mygtuką ir pajudės iš kadro ar prabils ta savita užsikonservavusia laiko tėkmėje tarp slavakalbių dzūkiška tarme, tokia šilta, miela, lyg ką tik pamelžtos karvės pienas iš mamos rankų vaikystėje, glostančia širdį. Nuotraukos tarsi išplėšti ir akimirkai sustabdyti gyvenimo gabalėliai, kurie, rodos, vos nusisuksi, ir pajudės nuplauks laike savo gyvenimo keliu. Tai puikus, nepakartojamas tikro profesionalo fotoreporterio darbas, kuriam atrodo nebereikia nė tekstinio komentaro, nes jos – daugiau nei tekstas, jo ribotumas, nors toks – tekstinis – jų praplėtimas, tiesiog papildymas ir yra.
Tai antroji knygos dalis, gražiai, skoningai papildanti pirmąją – fotografinę.
Čia nuotraukų herojai pasakoja savo gyvenimų nutikimus, dalijasi prisiminimais ar šiaip sklindančiu iš lūpų į lūpas vietiniu folkloru. Skaitai ir lyg kalbiesi su žmonėmis, pas juos lankaisi ir dalyvauji jų gyvenime. Tiesiog neįkainojama patirtis, niekada neuždumblėsiantis žinių šaltinis. Mokslininkui, etnografui, kalbininkui, istorikui ar tiesiog besidominčiam šiuo nuo Lietuvos atskirtu lietuviškuoju kraštu, kurį kuo toliau, tuo sunkiau seksis pasiekti tiesiogiai, ne tik dėl šiuo metu siaučiančio viruso pandemijos, bet ir kitų suvaržymų, ypač šiam kraštui ne savo noru ir valia atsidūrusiam Astravo atominės elektrinės pašonėje.
Ateityje K. Driskiaus „Tirpstanti tapatybė“ gali tapti tiesiog vieninteliu dar gyvu, almančiu gyvastim šio krašto, jo žmonių gyvenimo pažinimo šaltiniu.
Kaip jau minėjau, knyga sudaryta iš dviejų dalių: fotografinės ir tekstinės. Pirmoji dalis suskirstyta pagal metų laikus: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Ir nuotraukos jose atitinka metų laiką. Darbai, žaidimai, maldos, šventės ir kasdienybė. Viskas čia tilpo, visko pakanka. Dažnas to krašto gyventojas aptiks save ir bus nustebintas, ne vienoje grupinėje nuotraukoje.
Gyvom, išraiškingom, tiesiog veikiančiom, tarsi druskos užpylus ant žaizdos. Toks tas profesionalo fotoreporterio Klaudijaus Driskiaus žvilgsnis po fotoaparato akutę į Gervėčių kraštą ir jo žmones. Ne veltui jis – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, daugelio fotografijos knygų ir parodų autorius, 2011 metų Balio Buračo bei 2014 metų Patriotų premijų laureatas. Jis ir „Lietuvių godų“ skaitytojas ir talkininkas, be kurio nuotraukų mėnraštis būtų buvęs skurdesnis. O pabaigai ir keletas paties Klaudijaus Driskiaus žodžių skaitytojams. Tad malonios pažinties su išties puikia dovana Gervėčių kraštui, jo žmonėms, o ir visiems naujojo fotoalbumai skaitytojams.
2020 m. pabaigoje knygą išleido Viešoji įstaiga „Tautos paveldo tyrimai“. 2012–2018 m. surengtos 28 ekspedicijos į Baltarusijos gyvenamas vietoves: Astravą, Ašmeną, Rimdžiūnus, Gervėčius, Galčiūnus, Gėliūnus, Duboką, Girias, Mockas, Petrikus, Kerplėšinę, Knystuškes. Albume vietos žmonių gyvenimo atspindys. Krašto paveikslas atspindėtas per charakteringų žmonių portretus, įamžintas šeimos šventes. Albume išryškinti tradiciniai amatai ir gyventojų kasdienis darbas, gausus kalendorinių švenčių ratas: Velykų šventės, Sekminių papročiai, gegužinės ir birželinės pamaldos, Švč. Trejybės atlaidai, kryžiaus kelias palei Nerį (Viliją) Duboke, Žolinė, Kalėdos. Atskira albumo dalis – tekstai. Juose autentiškais žmonių pasakojimais išryškinta istorinė krašto praeitis ir XXI a. pirmi dešimtmečiai.
Marija Šaknienė
