G. V. Petrošienė.
Šiandien visuomenė nori atsakingo žurnalistų požiūrio į savo priedermę – profesionaliai teikti teisingą ir etišką informaciją, ir yra pakankamai raštinga atskirti tikslias, patikrintas žinias nuo gandų, pramanų, užsakytos informacijos, kitų manipuliacijų. Vis rečiau pavyksta ją sukvailinti ar suklaidinti. Ar ne to siekia ir Seimo narys Arminas Lydeka, Delfi portale sausio 8 d. skelbdamas savo komentarą „Žiniasklaidos etika: gėdos nedaro, garbės irgi“.
Seimo kultūros komiteto narys pripažįsta, kad „su turiniu situacija nėra bloga, bet vis tiek laikas nuo laiko visuomenei atsiranda poreikis patikrinti vieno ar kito straipsnio ar reportažo santykį su profesine etika“. Politikas atvirai abejoja etikos institucijų darbu, teigia, kad skundų pareiškėjai nesusigaudo etikos standartus saugančių institucijų gausoje, kad jų skundai pasimeta ir klaidžioja „lyg tie ežiukai rūke…“. O gal už visų šių nuogastavimų, apgailestavimų, tariamo gailesčio, paprasčiausiai slypi primityvus planas sutvarkyti žiniasklaidą, ją sureguliuoti prisidengiant tuo, kad per daug institucijų prižiūri žiniasklaidos ir žurnalistų darbą, o dėl to esą kenčia piliečiai?
Tai prasilenkia su tikrove – žmonių skundai ir pareiškimai dažniausiai tvarkingai ir teisiškai teisingai surašyti. Pareiškėjai puikiai atskiria, ką svarsto Visuomenės informavimo etikos komisija, o ką Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Dažnai skundai adresuojami ir abiems institucijoms, o jos pačios bendradarbiaudamos persiunčia juos viena kitai pagal kompetenciją.
Kalbėdamas apie žiniasklaidos priežiūros teisinį reguliavimą A. Lydeka vis mini tarptautinių ir Europos sąjungos organizacijų dokumentus, tačiau nutyli esminį dalyką – tuose dokumentuose visas dėmesys skiriamas žiniasklaidos savitvarkai, o ne jos reguliavimui. Išskirtinė A. Lydekos idėja – kad etikos klausimus svarstytų institucija, pagrįsta asociacijos principais, kurios pagrindas – žinomi ir autoritetingi žmonės, kitaip tariant, fiziniai asmenys. Dabartinė sistema pagrįsta būtent asociacijos principais, kai narius į Etikos komisiją deleguoja profesinės organizacijos, Seimo nariui netinka. Suprantama, fizinius asmenis paprasčiau paveikti nei organizacijas.
„Žinoma, būtina išlaikyti liberalius principus – politinės institucijos neturi „reguliuoti“ laisvo žodžio. Žiniasklaida pati turi įgyvendinti „savireguliaciją“, – lyg tarp kitko pabaigoje brūkšteli A. Lydeka.
Visa tai galima apibūdinti ne kitaip kaip politikų siekiu valdyti žiniasklaidos savireguliacijos procesus, savireguliaciją pakeisti reguliavimu, eliminuoti iš savitvarkos medijų organizacijas.
Išsakęs ne vieną abejonę apie visuomenės informavimo priemonių etikos priežiūros institucijų darbą, jų kompetenciją, Seimo kultūros komiteto narys pabaigoje mini pastaruoju metu paaštrėjusią diskusiją šiuo klausimu ir apie būtinybę politikams nedelsiant įsikišti, sukuriant ar reformuojant teisinę bazę. Tačiau nemini, kas, kur ir su kuo „užaštrėjusiai“ diskutuoja šia tema?
Prieš Kalėdas iš Seimo tribūnos kur kas tiesmukiau apie Visuomenės informavimo Etikos komisiją pasisakė kitas seimūnas, Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas R. Šarknickas. Pastarasis net išplatino pranešimą spaudai „LRT laikas primušti? O gal peržiūrėti savo kompetencijas?“, kuriame pažeria daug nepagrįstų kaltinimų dėl Komisijos narių nekompetencijos, išsilavinimo stokos, psichologinio spaudimo visuomeniniam transliuotojui ir pan. Ir nors pranešimo pradžioje R. Šarknickas rašo, kad savo nuomonę pareikšti privaląs po to, kai susipažino su LRT ir Visuomenės informavimo etikos komisijos santykiais, šio pareiškimo turinys pribloškia Komisijos darbo reglamento, skundų nagrinėjimo, ar tolesnio jų apskundimo tvarkos nežinojimu. Kuo vadovaudamasis Seimo narys švaistosi klaidinančiais ir melagingais kaltinimais? Tuo pačiu metu socialiniuose tinkluose į „raganų medžioklę“ leidžiasi ir LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė bei keli jos pavaldiniai.
Dėl ko triukšmas? Tiesiog visuomeninis transliuotojas nebenori, kad jo profesinę veiklą vertintų Etikos komisija, mat nuo šių metų LRT turėsianti vidinį ombudsmeną. Šis reikalavimas nustebino ir Prezidentūrą bei visuomenę, nes būtent šiai žiniasklaidos priemonei, išlaikomai iš Lietuvos piliečių sumokamų mokesčių valstybei, viešumo ir skaidrumo kartelė yra keliama kur kas aukščiau nei komercinei žiniasklaidai, tuo pačiu ir pasitikėjimas turėtų būti kur kas didesnis. Minėtame straipsnyje ponas A. Lydeka randa priežastį, dėl ko, jo paties žodžiais tariant, „kyla bereikalingas susipriešinimas“, o „maža sniego gniūžtė tampa purvo lavina“.
„Svarbiausia sąlyga, be ko neįsivaizduojamas šių principų įgyvendinimas, – visuomenės atstovų įtraukimas“,– teigia esąs įsitikinęs politikas. Belieka priminti, kad ir 2014 metais, kai iš esmės buvo reformuota žiniasklaidos savitvarkos sistema, pakeičiant tuo metu veikusią Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, sudarytą iš žiniasklaidos bei daugybės kitų organizacijų atstovų (Lietuvos Vyskupų konferencija, Lietuvos psichiatrų asociacija, Tarptautinė reklamos asociacija ir t.t.) į tik iš viešosios informacijos rengėjus bei skleidėjus vienijančių organizacijų atstovus jungiančią asociaciją, p. Lydeka buvo Seimo narys ir pertvarkai nesipriešino.
Ne pro šalį būtų priminti ir tai, kad dabartinė LRT vadovė tuo metu dirbo komercinėje žiniasklaidoje, ir tada neteko girdėti jos nepasitenkinimo kuriama sistema ar siūlymų į asociaciją įtraukti kitokių organizacijų. Tuomet būtent tokiai sistemai – tik iš žiniasklaidos atstovų sudarytai savitvarkos institucijai – pritarė tiek politikai, tiek didelė dalis žiniasklaidos.
Suprantama, gyvenimas keičiasi ir koreguoja netgi didžiausių entuziastų ar skeptikų nuotaikas. Manome, kad tikrai pats laikas dalykiškai, atvirai ir konstruktyviai diskusijai. Tačiau ji neturėtų vykti nepakantumo, dezinformacijos ir sąskaitų suvedinėjimo atmosferoje, kuomet savi interesai ar elementarus neišmanymas pridengiamas skambiomis deklaracijomis dėl nuolatinio pavojaus laisvam žodžiui ar saviraiškos laisvei. Kaip yra sakoma, nukelti kepurę, pripažinti savo klaidą – pagarbos ženklas oponentui.
Deja, pasirodo, nusiimti kai kuriems „labai žinomiems“, anot A. Lydekos, žurnalistams savo karūnas nėra taip paprasta. Taigi, mūsų laisvė užaugo. Bet ar kartu su ja užauginome ir laisvą demokratinę žiniasklaidą, ar jau nebekyla pagundos imtis teisėjų ir kaltintojų vaidmens vietoj tikro profesinio meistriškumo demonstravimo, aukštų Etikos standartų laikymosi, tikrai verta pasvarstyti ir padiskutuoti.
Straipsnis skelbtas portale delfi.lt
