Gimtosios kalbos puoselėtoja, pedagogė, daugelio knygų autorė , humanitarinių mokslų daktarė, docentė Inga Stepukonienė 2020 metais parašė ir išleido solidžią monografiją „Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte“(Kaunas, 2020, 500psl.), kuri dėl Covid-o pandemijos ir karantino dar nebuvo pristatyta plačiajai visuomenei.
Autorė šį kūrinį skiria savo giminės knygnešiams, daraktoriams ir jų rėmėjams atminti. I. Stepukonienė šiame leidinyje plačiai analizuoja knygnešystę kaip fenomenalų reiškinį pasaulyje ir aprašo Babtų, Garliavos, Raudondvario, Kulautuvos, Vilkijos, Padauguvos, Čekiškės, Zapyškio ir kitų Pakaunės apylinkėse gyvenusių ir veikusių knygnešių asmenybes, jų veiklą, pristato platų draudžiamos spaudos platinimo šiame krašte vaizdą, siedama su caro valdžios rusinimo politika, istorinėmis aplinkybėmis, itin nepalankiomis carinės Rusijos vadinamam Šiaurės Vakarų kraštui (Lietuvos vardas buvo išnykęs iš tuometinio geografinio- politinio konteksto).
Knygnešystė- kaip fenomenas, parodęs lietuvių tautos susitelkimą. Po 1864 m. generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymo uždrausti spaudą lotyniškomis raidėmis, atsiranda pirmieji knygnešiai, kuriasi draudžiamų knygų platinimo židiniai , steigiamos slaptos knygnešių draugijos. Šią veiklą organizuoja vyskupas Motiejus Valančius , pirmasis viešai pasmerkęs lietuvių spaudos uždraudimą, turintis ryšių su knygų spaustuvėmis Prūsijoje, įsteigęs fondą knygoms Mažojoje Lietuvoje leisti , kuriam daugiausia skyrė savo asmenines lėšas. Monografijoje plačiau atskleista švietėjiška, tautiška šios asmenybės, neabejotinai vienos iš didžiausių krašto žmonių moralinių autoritetų, pradėjusių kultūrinį tautos sąjūdį, veikla. Leidinyje gausu uždraustų knygelių, maldaknygių , gabentų iš Prūsijos, nuotraukų, autorės gautų iš LLTI bibliotekos archyvų.
Didelių sunkumų patirdavo ne tik spaudinius iš Mažosios Lietuvos į savąjį kraštą gabenantys knygnešiai, bet ir leidinių rengėjai Lietuvoje, kuriems reikėdavo savo parašytus straipsnius ir kitas publikacijas nusiųsti į Prūsiją, Tilžės ir Bitėnų redakcijas. Paprastai jie naudodavosi tuo pačiu organizaciniu knygnešių tinklu. Visiems lietuviškos draudžiamos spaudos organizatoriams, rengėjams ir gabentojams grėsė persekiojimai, žiaurios represijos. Knygoje rasime ir daugybę negirdėtų knygnešių pavardžių, ir jų patirtus kankinimus. Petras Ruseckas knygoje „Spaudos draudimo gadynė“ (Kaunas, Spaudos fondas, 1929) rašo: „Kareiviai sugautus knygnešius kartais žvėriškai kankindavo- pririšę prie stulpų ar paguldę ant sugautų dėžių su knygomis pliekdavo , kiek tik ištesėdami, grasindami nušauti, jei knygnešiai savo draugų neišduosią“.
Autorius prisimena žemaičių knygnešį Juozą Sakalauską, kurį kankino įspraudę į geležinius pančius. Smilgių kaimo knygnešį Cieplinską antstolis betardydamas buvo pastatęs ant įkaitintos geležies. Dažniausiai žandarai knygnešius „dybavodavo“: suimtus pririšdavo prie tam tikrų „dybų“- stulpų, pastatytų prie kordonų arkliams rišti, ir pliekdavo nagaikomis, pagaliais daužydavo, kartais mušdavo per galvas. Į pastebėtus, bet nepagaunamus knygnešius caro žandarai turėjo teisę šauti be įspėjimo.
Teismo sprendimu knygnešiai tremti į katorgą, įkalinti šalies kalėjimuose ar skiriamos piniginės baudos. Knygnešiai imdavosi įvairių gudrybių, norėdami pereiti sieną. Tačiau kartais žandarai pasivydavo juos jau tolokai nuo sienos, už kelių dešimčių kilometrų. Apie sunkius, varginančius knygnešių kelius ir drąsą , ištvermę, nešant lietuvišką knygą , yra rašę ir kiti autoriai, tačiau šiame leidinyje atrasime naujų, negirdėtų faktų, kruopščiai surinktų iš kraštotyrininkų darbų , užrašytų amžininkų liudijimuose, pateiktų įvairiuose periodiniuose leidiniuose, taip pat pasinaudota Kauno ir Pakaunės krašto bibliotekose ir muziejuose sukaupta archyvine medžiaga.
Siekdama rekonstruoti XIX amžiaus įvykius, susijusius su draudžiamos spaudos platinimo veikla, knygnešių suėmimu ir jų bylomis, monografijos autorė peržiūrėjo gan gausią Lietuvos valstybinio istorijos archyvo ir Kauno apskrities regioninio archyvo medžiagą. Tai leido autorei pateikti platų, susistemintą knygnešystės vaizdą ne tik Pakaunėje, bet atspindėti ir visos Lietuvos tautinį judėjimą. Knygoje plačiai rašoma apie lietuviškos spaudos platinimo kelius, išraizgiusius visą kraštą, apie lietuvybės židinius dvaruose, klebonijose. Daug dėmesio skiriama tautiškai nusiteikusiam, išsilavinusiam jaunimui, bendradarbiavusiam uždraustoje spaudoje- pirmuosiuose laikraščiuose „Aušroje“ ir „Varpe“. Be šių laikraščių katalikiškos visuomenės daliai buvo svarbūs „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“, „Tėvynės sargo“ laikraščiai.
Knygos įvadą autorė pradeda jautria ištrauka iš Zapyškyje užrašyto atsitikimo. „Aušros“ nesušaudysi, – ištarė žandarui kulkų pervertas knygnešys, parkritęs ant gimtos žemės Zapyškyje“. Tikrasis jo vardas liko nežinomas. O žandaras- nei tas, nei ištisi būriai nepajėgė sušaudyti ir užgniaužti tekančios tautai aušros – meilės lietuviškam žodžiui ir raštui srovė išsiliejo galinga tautos dvasinio atgimimo banga, nunešusia ją į nepriklausomą valstybę. Tegul garbinga knygnešių veikla nelieka užmarštyje ir tampa pavyzdžiu saugant pamatines tautos ir žmogiškumo vertybes.
Ši Ingos Stepukonienės monografija – svarus liudijimas, kad lietuvybės ir laisvės idėjos tebėra svarbios mūsų tautai, per amžius kovojusiai už gimtąjį žodį kaip nepriklausomybės pamatą.
Regina Jasukaitienė
