2019 m. esame matę dokumentinį filmą ,,Traukinys į mirtį”, kuris pagrįstas dokumentinę medžiagą, likusių gyvųjų prisiminimais ir liudijimais. Tai pasakojimas apie tragišką Lietuvos valstybės netekimo laiką, kuris tilpo į suskaičiuojamas valandas. O tautos kančia, praradimai tęsėsi iki valstybės Nepriklausomybės atkūrimo.
Skaudžiausi praradimai – masinis, fizinis susidorojimas su tauta vyko nuo SSRS ultimatumo paskelbimo visoms Baltijos – Estijos, Latvijos , Lietuvos valstybėms. ,,Traukinys į mirtį” mums pasakoja apie paskutinį 1918-1940 m. Lietuvos vyriausybės narių ir Respublikos prezidento posėdį, kuris lėmė ne tik visos valstybės, bet ir K. Skučo ir A. Povilaičio likimus.
Dokumentinio filmo pristatymo metu Virginija Skučaitė, K. Skučo dukterėčia, . ,,Kauno dienos” žurnalistė, kuri ir pradėjo žurnalistinį tyrimą-paiešką buvusių Lietuvos pareigūnų likimo, juos išvežus iš Lietuvos, sakė, jog surinkta, netilpusi medžiaga bus suguldyta į knygą.
Ir štai knyga išleista. Ją išleido Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras. Knyga ,,Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose” jau pasklido po Lietuvą. Knygos pristatymas įvyko Kauno karininkų ramovėje, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriuje, Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje, Veiverių šaulių namuose, Bulotų namuose Marijampolėje ir Vilniaus įgulos karininkų ramovėje .Šio susitikimo metu renginį vedė V. Skučaitė ir ,,Traukinio į mirtį” režisierius V. Kubilius. Knyga buvo iliustruojama skaidrėmis. Kalbėjusieji detaliai supažindino su dokumentų ir faktų apie K. Skučo ir kitų Lietuvos pareigūnų nužudymo ir palaikų buvimo vietos paieškas. Iki tol nebuvo žinoma, kur jie buvo nužudyti ir kur jų palaikai.
Autorė dėkojo visiems padėjusiems šioje ilgoje, trukusioje per 30 metų paieškos kelionėje – tai LGGRTC, Lietuvos ambasadai Maskvoje ir konkrečiai tuo metu buvusiam ambasadoriui R. Motuzai, tarptautinei žmogaus teisių ,,Memorial” organizacijai, kuri jau ne trumpą laiko tarpą turėjo save ženklinti kaip užsienio agentė. Ir yra daug kartų bausta piniginėmis baudomis, o pastarosiomis dienomis Maskvos generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą dėl šios organizacijos panaikinimo.
Knygos pristatyme dalyvavo ir ambasadorius R. Motuza. Jis, kalbėdamas apie paieškos sunkumus, pažymėjo, kad žurnalistė V. Skučaitė atliko ne šiaip žurnalistinį tyrimą – tai žygdarbis vardan istorinės atminties. Ir sakė, kad tai buvo trumpai atsivėrusi istorinė galimybė pamatyti istorinės tiesos dokumentus. Dabar tai jau vėl nebebūtų įmanoma. Politinė situacija Rusijoje iš esmės pasikeitusi. Rusijoje dėl ekonomikos nuosmukio ir politinių aplinkybių jau susikūrusios organizacijos ,,Mums reikia Stalino” ir t.t. Komunarka- tai buvęs specialios paskirties objektas, kur buvo sumetami į duobes, nužudytieji Maskvos Liubiankos kalėjime. Yra žinoma, kad ir Maskvos mero S. Sobianino artimųjų palaikai yra Komunarkoje, bet jis niekada nėra apsilankęs šiose kapinėse. Matyt, kaip ir dalis lietuvių sovietmečiu bijojo, negalėjo eiti į bažnyčią, taip ir jis ignoruoja istorijos atmintį, istorinius faktus.
Komunarka ir dabar kelia šiurpą. Jose tūkstančiai įvairių tautybių, įvairaus tikėjimo ir rango žmonių palaikai užversti kalkėmis. Tai kapinės – miškas. Kapinės negauna jokios paramos iš valdžios, iš to paties I. Sobianino. Iki šiol yra išsiaiškinta tik 6,5 tūkst. nužudytų aukų palaidojimo vieta. O kiti laukia savo laiko, bet ten esantiems jis negailestingas , ypač dabartinėje situacijoje. Ta pati metodika buvo okupantų taikoma ir Lietuvoje. Tai Tuskulėnų pavyzdys Vilniuje. Nužudytųjų palaikus sumesti nežinomoje vietovėje ir apipilti kalkėmis.
Ambasadorius priminė, kad puoselėjant atmintį nuveikta nemažai, tačiau dar yra daug darbo. Tomske pastatytas tremtiniams atminti paminklas. Jis sakė, kad turime tęsti darbą.
Skaitantys knygą, sužinos, apie SSSR ultimatumą mūsų valstybei, kaip prasidėjo okupacija ir prieš tai parengti, surežisuoti kaltinimai valstybei ir pareigūnams. Vienas iš ultimatum buvo pašalinti iš pareigų ir suimti Valstybės vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Detaliai sužinosime apie paskutinį vyriausybės ir prezidento posėdį, ir kas buvo iniciatoriai priimti ultimatumą, .,paaukoti’ savo pareigūnus. O vėliau detaliai, paremtą dokumentais, bus atskleista visa K. Skučo ir kitų pareigūnų kelionė į mirtį tai, kaip buvo surasta palaikų vieta. Lygia greta, rasime daug pavardžių asabų, kurie prisidėjo prie valstybės ir žmonių naikinimo. Knyga sukelia daug minčių apie pareigą, ištikimybę, apie pasirinkimą. Ji vertinga daugelio atžvilgiu, ir tuo, jog iliustruota dokumentų faksimilėmis, daug istorinių nuotraukų.
O rašinį norėčiau baigti buvusios tremtinės, K. Skučo dukterėčios ( neseniai visuomenė paminėjo jos garbingą 90-metį) poetės, prozininkės, vertėjos Ramutės Skučaitės žodžiais: esam kalti žmonėms, kuriuos patys išdavėm, ir ši knyga tebūnie jiem paminklas.
Renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos ramovės folkloro ansamblis ,,Vilnelė”, kuriam vadovauja Laima Purlienė. Ansamblio ir publikos dainavimas padėjo atlėgti širdims.
S. Daubaraitės tekstas ir nuotr.
