Artėja Vasario 16-oji- Lietuvos Nepriklausomybės diena, kurios prasmė neginčytina, viliuosi, kad visa mūsų tauta dėl to vieningai sutaria. Pagrindinis nepriklausomybės ženklas – valstybinės kalbos įteisinimas ir jos gynimas. Per kalbą reiškiasi tautos tapatybė ir jos gyvybė. Lietuviai gal kaip jokia kita tauta saugo savo kalbą: apgynė ją carinės priespaudos laikais (prisiminkime knygnešius, pasididžiuokime, kad niekur kitur tokio reiškinio nebuvo!), saugojo ir sovietmečiu, suvokdami: mūsų maža tauta visais laikais balansuoja ant išnykimo ribos…
Tačiau šie pagraudenimai ar persergėjimai mūsų dienomis menkai teveikia, o kai kam ir ironišką šypsenėlę sukelia: kur jau su ta lietuvių kalba pasaulyje pasirodysi, ar toli nueisi? Geležinei uždangai atsivėrus, prasidarius vartams į platesnį pasaulį, suskatom mokytis angliškai, ir pavojus prigimtinei kalbai nerimo debesimis ėmė plaukti iš kitos pusės- bene visą amžių buvome rusinami, dabar – „anglėjame”.
Tai rodo didmiesčiuose įsikūrusių firmų, kavinių, viešbučių pavadinimai (atseit, kad užsieniečiai suprastų!) Nemažai daliai žmonių pasipiktinimą sukėlė ir trijų raidžių: w, x, q „legalizavimas“ už užsieniečių ištekėjusių pasuose, argumentuojant tuo, kad pavardės turi būti rašomos autentiškai lotyniškos abėcėlės pagrindu.
Žmonės nori matyti savo pavardę parašytą taisyklingai, antraip kreipiasi į teismus ir prisiteisia iš valstybės skriaudos kompensaciją. „Tik trys raidelės!”– šaukia „Trijų raidžių” šalininkai. Pasvarstykime , kam jų įvedimas (rašymas pase) būtų naudingas. Švedai, norvegai estai turi dar ir kitokių ženklų, vokiečiai – „umliautą”, lenkai – diakritinių ženklų, dėl kurių įvedimo kol kas valstybinė kalbos komisija nesvarsto. Tad nelabai suprantama, kurios tautos pavardės būtų rašomos „autentiškai”.
Nuošaly paliekami rusų tautybės žmonės, naudojantys „kirilicą”, o jų Lietuvoje gyvena daugiau nei anglų ar italų…Vis daugiau moterų lietuvių išteka už sirijiečių, afganistaniečių, japonų ar kiniečių… Kodėl neginamos jų teisės į taisyklingą pavardės rašymą? Taip mąstydami galime prieiti iki visiško absurdo. Tolerantiškai ir taikiai šį klausimą išsprendė mūsų kaimynai latviai: pirmame paso puslapyje pavardės rašomos valstybine, t.y. latvių kalba, antrame – kiekvienas turi teisę užsirašyti savo kalbos rašmenimis.
Ir vilkas sotus, ir… valstybinės kalbos normoms nenusižengta. Šiuo klausimu būtų verta dar kartą paskaityti hab. dr. Kazimiero Garšvos straipsnį „Asmenvardžių rašybos įstatymo projektas”.
Antra klausimo dalis, ar laikui bėgant šios trys raidės nebus įtrauktos į lietuviškąją abėcėlę? Lenkų atstovė Seime Rita Tamošūnienė, paklausta, ar jos tautiečiai patenkinti galimybe savo pavardes rašyti lenkų kalba, atsakė, kad tos trys raidės neišsprendžia klausimo, bet mano, kad tai- tik pirmas žingsnis ta kryptimi. Ji tikisi , kad laikui bėgant bus įvesti ir kiti ženklai, kurie yra reikalingi , norint lenkiškas pavardes parašyti taisyklingai.
Profesorius Romualdas Povilaitis pastebėjo, kad tai gudrus bandymas į lietuvišką abėcėlę prastumti svetimas raides bei diakritinius ženklus, tokiu būdu išardant visą mūsų garsyną.
Lietuvos žurnalistų draugijos Atkuriamojo susirinkimo (įvykusio 1991 gruodžio 21 d.) rezoliucijoje svarbiausiu punktu išskiriamas rūpinimasis lietuvių kalba! „Nors įstatymų ginama, lietuvių kalba daugelio visuomenės sluoksnių, taip pat ir žurnalistų, yra laikoma „podukra”, – rašoma rezoliucijoje. Todėl Lietuvos žurnalistų draugija kreipiasi į savo narius ir visus žurnalistus, ragina būti reiklesnius savo ir kolegų kalbai.
„Rašydami ar viešai kalbėdami, patys gerinkime kalbos kultūrą, kad jos nereikėtų ginti valstybės administracinėmis priemonėmis”, – rezoliuciją pasirašo V. Aleknonis ir V. Aliulis.
Regina Jasukaitienė
