Ukrainoje tebevyksta karas. Nepriklausomą valstybę užpuolė putinistai. Ukrainos žemę ir jos žmones drasko tankai, raketos. Ir tai vyksta vidury baltos dienos ir naktimis.
Ir toks įspūdis, kad yra daug stebinčiųjų ir tvarkančiųjų savo reikaliukus, nors tie tvarkantieji savo biznius, dar spėja veblenti, kad ukrainiečiai gina savo ir jų laisvę, demokratiją.
Tad ir kyla klausimas: o kodėl jie patys neįgali rimtai tuos postulatus ginti. Kodėl kraujuojančiai šaliai, žudomiems žmonėms, marinamiems badu apsuptuose miestuose, Vakarų valstybės pagalbą teikia dozuojančiomis porcijomis ir neduoda sidabrinės kulkos. Kai kas teigia, viena sidabrinė kulka nepadės, tai kodėl neduoti tų sidabrinių kulkų tiek, kiek reikia, kad priešas, kaip vėžys nesklistų po visą Ukrainos žemę, o grįžtų į savo tamsų urvą ir ten nusibaigtų.
Lukašenkai nepavyko Europos užtvindyti nelegaliais migrantais – sienos pažeidėjais. Bet Putinas, kariavęs Sirijoje, žinojo, kaip žmones išvaryt iš namų. Tik čia jis suklydo. Galvojo, kad Lenkija, Lietuva pasistačiusios sienas, priešinsis, neįsileis plūstančių žmonių. Apsiriko. Ukrainos žmonės – ne migrantai. Tai bjauraus Rusijos karo nusikaltėlių aukos. Todėl šios šalies žmonės yra priglobiami daugelyje pasaulio šalių. Ir Lietuvos, ir Lenkijos sienų vartai plačiai atverti šiems žmonėms.
Mes nežinom, ko siekia pati Europa, bent kai kurios šalys ir NATO, leisdami šitaip naikinti nepriklausomą šalį. Ar mes esame tikri, kad daugelis pavėluotų veiksmų daroma tikrai tik vengiant branduolinių susidūrimų. Nesame girdėję, kad valdantys demokratinį pasaulį būtų pasakę griežtesnį atsaką į Rusijos grasinimus. Vien jau išankstiniai užtikrinimai, kad jie nedalyvaus šiame kare, atrišo putinistui rankas. Mes žinom, Vakarai teikia ginklus, taiko sankcijas. Bet manau, nedaugelis manom, jog ekonominės sankcijos gali padėti baigti karą, tiksliau priverstų putinistus pasitraukti iš naikinamos teritorijos. Rusijos žmonės niekada nesimaudė prabangoje. Išskyrus oligarchus. Tad, jei suvalgys sauja mažiau kruopų, ir esant šalyje tokiai diktatūrai, dar ilgai galės gaivaliotis, naikindama kitus.
Dar didesnis nesusipratimas, kai viliamasi ir suteikiame sau kaip nusiraminimą ir paguodą, kad ukrainiečiai pasiryžę ir partizaniniam karui. Mes turėtume suvokti, kad tai būtų makabriškas šokis griuvėsiuose ant žuvusiųjų kūnų.
Jei okupantas įsitvirtins, jis priveš savo stribų, neapsikentę sunkumų, atsiras ir savų. Tokių visada būna. Pakanka žinoti, koks dabar pačioje Rusijoje režimas, kai vien už paminėjimą, kad Ukrainoje vyksta karas, sėdėsi 15 metų kalėjime.. Nepamirškime ir to, kad Rusija pašalinta iš Europos tarybos. Ji ir iki šiol prastai vykdė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos priesakus, bet Rusijos žmonės dar galėjo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Dabartinėmis aplinkybėmis vienas iš svarbiausių punktų būtų mirties bausmės sugrąžinimas. Mirties bausmė būtų labai populiari. Juk putinistai eina su šūkiu – denacifikuoti Ukrainą. Tad kiekvienas ukrainietis tampa gyvu taikiniu, o dar prilipdysi ženkliuką ,,tėvynės išdavikas‘‘, (nes galiotų okupantų teisė), ir kulkų nebeužtektų. Kūnai gulėtų gatvėse, prie bažnyčių, grioviuose, žydinčių saulėgrąžų laukuose.
Ar Vakarai ir mes norime, kad tokiomis sąlygomis vyktų tas partizaninis karas? Gal ir vyks, kad ivaškevičiai, vanagaitės galėtų parašyti žali, mūsiškiai, parulskiai apie partizanus narkomanus, girtuoklius, prievartautojus ir pan. Iš dalies buvo keista girdėti vieno iš šių autorių virkavimus LR laidoje, kaip jis, išgirdęs apie Ukrainos užpuolimą, negalėjęs suvokti, atsipeikėti, savaitę negalėjęs dirbti, (o gal ir dabar dar negali). Jis buvęs sukrėstas, nors buvo praėjusi tik viena užpuolimo savaitė. O juk jo durų neišlaužė joks svetimos kariuomenės putinistas, jo neišspyrė iš namų, nieko iš artimųjų nenuvarė į gyvulinį vagoną ir neišvežė. Jis, kaip ir mes, tebesėdim artėjančio pavasario saulės ir radiatorių šildomuose namuose. Gal šie įvykiai padės bent iš dalies suprasti tiem, kurie nepatyrė ant savo kailio Tėvynės praradimo, supras Lietuvos žmonių fizines ir dvasines kančias patirtas buvusio karo ir pokario metais. Norisi paklausti, gal jie norėtų pabūti partizanais ne savaitę, ne savo butuose , o miškuose, bunkeriuose. Tiesą pasakius, jie tokios širdgėlos nepatirtų, kokias patyrė Lietuvos partizanai. Jiems nereikėtų pergyventi dėl savo vaikų: nes daugelio jų vaikai – užsieniuose.
Dar keblesnis klausimas kyla, kas bus, jei Ukraina tikrai pereis į kontrpuolimą ir pradės stumti atėjūnus iš Ukrainos. Ar neatsiras balsų, tame tarpe ir mūsų, kad reikia sustoti ten, kur nurodys Vakarų demokratai. Ar nereikės, kaip užmokestį Vakarams dėl jų ramybės, putinistams padovanoti dalį Ukrainos žemių, apriboti savo, kaip suverenios valstybės tarptautines teises, savo pasirinkimą? Istorijoje tokių pavyzdžių turime – nors vežimu vežk.
Vyksta biznelis spaudoje, radijuje, TV. Tie patys ir naujesni komentatoriai nespėja bėgioti iš vienos radijo stoties į kitą, ką bekalbėti apie TV kanalus. Ir vis buria iš kavos tirščių: kada ir kuo baigsis Putinui. O kol kas atsakas vienas – Ukrainos miestai apsiaustyje, po namų griuvėsiais miršta žmonės, siunčiamos smogikų gaujos nužudyti vadovaujančius asmenis. Lukašenkai nepavyko mus ir kitus ,,užpilti“ migrantais, bet putinistui tai pavyko. Keliai pilni karo pabėgėlių. Kad ir ne taip sėkmingai, kaip jis tikėjosi, bet dieną, naktį, jo siunčiamos raketos ir tankai griauna viską, kas juda ir nejuda.
Patys būdami putinistai, žmogžudžiai, svetimų teritorijų grobėjai, dangstosi ideologijomis, kurios nevertos nė skatiko. Rusija pati turi denacifikuotis-deputinizuotis. Bet ji pati savo valia to nedarys. Tai gali padaryti tik Ukraina, ir jų besiaukojančių žmonių pergalė. Bet kyla klausimas, ar dar tebesivadinantis Vakarų pasaulis to nori?
Sofija Daubaraitė
