Iš knygos pristatymo Garliavos viešojoje bibliotekoje.
Gedulo ir Vilties dieną Garliavos bibliotekoje (Kauno r.) buvo pristatyta Aurelijaus Noruševičiaus knyga – istorinė apybraiža „Ką papasakočiau Tėčiui“. Nors knyga išleista visai neseniai, ji jau spėjo apkeliauti gimtąją Viduklę, Kauną, Šilutę ir kitus miestelius.
Apybraižoje A. Noruševičius pasakoja apie partizaną tėvą Stanislovą Naruševičių – Jūreivį, nespėjusį pamatyti savo sūnaus, apie motiną Antaniną Noruševičienę, už ryšius su partizanais kalintą Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje buvusiame kalėjime ir jame pagimdžiusią sūnelį Aurelijų.
Apybraižoje remiamasi istoriniais dokumentais, ypatingosios svarbos archyvais, kurie tapo prieinami tik po Nepriklausomybės atgavimo. „Kuo daugiau domiesi, rašo autorius, tuo atsargesnis daraisi, kad neapsiriktum, neapkaltintum, nes žuvę, nukankinti, „nutardyti“, apgauti jau niekad negalės apsiginti, pasiteisinti, o Tu (kreipiamasi į Tėtį) negalėsi paaiškinti, paliudyti ar paneigti pateiktų faktų, argumentų“. Todėl visos aplinkybės, visi likusių gyvų liudininkų prisiminimai buvo atidžiai tikrinami, gretinami, kad nebūtų apkaltinti nekalti žmonės.
Iš knygos pristatymo Garliavos viešojoje bibliotekoje.
Aurelijaus Noruševičiaus metrikuose buvo užrašyta, kad jis gimė 1948m. 01.01. Rimkiškių kaime, Raseinių rajone. Ilgą laiką jis tuo tikėjo, nes niekas mažam vaikui apie jo gimimą nepasakojo, o ir vėliau bijojo atskleisti tiesą. Juk buvo skelbiama, kad sovietinė sistema pati „humaniškiausia sistema pasaulyje“, todėl nėščių moterų netardė, į kalėjimus nekišo… Mama Antanina už „tėvynės išdavimą“ buvo nuteista 25-eriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo Novosibirske.
Po Stalino mirties bausmė buvo sušvelninta. Vaikus, gimusius kalėjime arba kitomis aplinkybėmis netekus tėvų, būdavo leidžiama pasiimti auginti artimiausiems giminaičiams. Jei tokių neatsirasdavo, sovietai vaikus išveždavo į Vaikų namus. Aurelijų priglaudė mamos sesuo Aleksandra, tačiau netrukus ji žuvo kaip partizanų ryšininkė, baudžiamosios okupantų kareivių atakos metu, o močiutė Ona Kliknienė už partizanų rėmimą ir svarbių žinių jiems teikimą stribų ir jų rėmėjų buvo nubausta baisia mirtimi – gyva įmesta į šulinį.
Aurelijus prisimena, kaip iš jo, mažo vaiko, stribai pasistatę ant stalo tyčiojosi, sakydavo: „Pasižiūrėkim į bandito vaiką“. Aliuką (taip vaikystėje vadino Aurelijų) augino kelios mamos. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių jos negalėjo laikyti ilgiau, nes už partizano vaiko auginimą taip pat grėsė bausmės, tačiau Aurelijus Naruševičius jas prisimena su meile ir iškelia klausimą: Kodėl šitos moterys, priglaudusios ir auginusios partizanų, ryšininkių, tremtinių vaikus, neprilyginamos tiems, kurie gelbėjo žydų vaikus? Kodėl joms, tegul ir po mirties, nesuteikiamas Pasaulio teisuolio vardas? Tikslią savo gimimo datą ir tikrąjį vardą A. Noruševičius sužinojo tik motinai grįžus iš kalėjimo. Ta data – 1946-ieji, spalio 10 diena.
Be abejo, A. Noruševičiui rūpėjo daugiau sužinoti apie savo tėvą – partizaną Stanislovą Naruševičių-Jūreivį, tad rinko atsiminimus, tikslesnių žinių ieškojo archyvuose. Anot bendražygių, buvęs drąsus, sumanus būrio vadas, mėgstamas už teisingumą, kovingumą ir atsargumą. Deja, 1948 m. kovo 6 d. rytas prie Šaltuonos (Paupio miške, Viduklės valsčius) priedangos būriui buvo paskutinis: keturi to būrio vyrai, buvę priedangoje, buvo apsupti NKVD smogikų. Narušis, žinodamas, kokie kankinimai laukia suimtųjų, nusišovė. Iš viso būrio vienam pavyko pabėgti, manoma, kad tai ir buvo išdavikas, infiltruotas į būrį. Taip jau nutikdavo, kad vieni dėl Judo grašių sutikdavo bendradarbiauti su okupantais, kiti išduodavo neišlaikę kankinimų, treti pabūgę dėl savo artimųjų- tėvų, vaikų- likimo pereidavo į užkariautojų pusę. Nukankintų partizanų lavonai dažnai būdavo suguldomi bažnyčių šventoriuose, kad stribai galėtų stebėti praeinančius: ar nesustos atpažinę? Taip išaiškindavo žuvusiųjų artimuosius. Kartais tuos pačius lavonus vežiodavo iš vienos vietos į kitą, kol jie imdavo irti. Stanislovo ir jo bendražygių kūnai buvo sumesti į šulinį.
Šitai pavyko išsiaiškinti dviem drąsioms partizanų ryšininkėms: Janinai Tarapaitei Šliburienei ir Elei Pluščiauskaitei. Jos kartu su kitais kaimo žmonėmis palaidojo partizanus Kalnujų kapinėse bendrame kape.
Tad Aurelijus Noruševičius dėkingas tiems drąsiems žmonėms, kad turi Tėčio kapą, kad gali jo atminimui uždegti žvakelę…
Knygos viršelis.
Knygoje detaliai pasakojama ir apie kitų artimųjų likimus: tėčio tėvai buvo išvežti į Tomsko sritį ( iš jos grįžo tik Aurelijaus senelis), apie tėčio brolį, pasitraukusį į Vokietiją, apie ryšininkių, kitų partizanų kančias kalėjimuose ir tremtyje.
Istorinėje apybraižoje surinkta gausi archyvinė medžiaga apie gyventojų apiplėšimus, moterų prievartavimą, žmonių kankinimą tardymo izoliatoriuose… Autorius kelia klausimą, kodėl iki šiol Lietuvos valstybė iš agresoriaus nepareikalauja atlyginti padarytus nuostolius okupacijos metais? Knyga, išleista prieš pat Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, buvo tarsi intuityvus perspėjimas: sovietinė hidra tebėra gyva, pasirengusi bet kuriuo metu pakartoti tą patį žiaurų scenarijų. Valstybės, buvusios okupuotos Sovietų Sąjungos, įžvelgė Rusijos grėsmę daug tikroviškiau nei tolimesnės Europos šalys.
Regina Jasukaitienė
