Vorutos tinklalapyje buvo pranešta apie sausio 25 d. vyksiantį Klaudijaus Driskiaus foto parodos ,,Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“ atidarymą Vilniaus fotogalerijoje.
Tą dieną, kai Vilnius pradėjo minėti miesto vardo paminėjimo 700 metų jubiliejų, fotogalerija buvo pilna žmonių. Galima sakyti, jau buvo ir ankštoka, bet ši paroda nebuvo programinis jubiliejaus renginys.
Į parodos atidarymą atvyko žmonės, kurie įvairiais ryšiais susiję su etninėmis Lietuvos žemėmis Baltarusijoje, fotomenininko kolegos, įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonės, atvyko žmonės iš Rokiškio, Trakų, Panevėžio ir kt. miestų.
Jie norėjo pamatyti K. Driskiaus darbus, kurių didžioji dalis suguldyti į to paties pavadinimo knygą. Autorius yra sudaręs ir išleidęs 16 albumų ir knygų. Yra surengęs daugybę foto parodų, jo darbai buvo rodomi ne tik Lietuvoje. Jis apdovanotas ne viena premija. Apdovanotas Patriotų premija už knygą ,,Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“. Medaliu ,,Už nuopelnus Vilniui ir tautai“.
Foto parodos atidarymo metu kalbėjo Fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas, Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Vasario 16-osios fondo tarybos pirmininkas, prof. Rimantas Miknys, buvęs ambasadorius Baltarusijoje Alfonsas Augulis, Baltarusijos lingvistas ir vertėjas Vincukas Viačiorka ir kt.
Prof. R. Miknys, kalbėdamas apie čia pristatomus darbus pažymėjo, kad tie vaizdai: žmonių portretai, grupinės nuotraukos, gamtovaizdžiai – visa tai susiję su Vilniumi, visa , ką mes matome, tai LDK dalyviai, Lietuvos etninių žemių gyventojai. Jis sakė, man kaip istorikui, labai svarbus faktas, kuris tampa šaltiniu. Pagrindiniu veikėju tampa situacija, kuri fiksuoja laikmetį ir kuria perspektyvą. Mes patys natūroje to nepajėgiame pamatyti. Bet tai padeda pamatyti ir plačiau suvokti reiškinius K.Driskiaus darbai.
Ne vienas iš dalyvių šiuose jau istorija tampančiuose darbuose atpažino save, daugelio jau nebėra žemiškajame gyvenime, kitiems tai įtvirtintas vaizdas to, kas buvo…
Išskirtinis šios parodos bruožas – prie nuotraukų esantys tekstai, kurie labai iškalbingi. Tai pasakojimai-miniatiūros paporintos fotografuojamų žmonių arba išgirstos tose vietose. Kalbėta tarmiškai, dzūkuojama. Tos istorijos ironiškos, jumoristinės, įžvelgiančios negailestingą laiko tėkmę, ir tos dienos realybę.
Kalbėdamas K. Driskius, prisiminė, jog, jis dažnai fotografuoti vykdavęs į Ukrainą, Rusiją. O su juo kalbėdamas A. Augulis, paklausęs, kodėl jis nesustojąs čia. Tad jis ir sustojęs. Ilgam. Šešerius metus jis važinėjo po Gervėčius , Pelesą, Rimdžiūnus, Dieveniškes….Čia jis klausėsi žmonių liūdnus ir linksmus pasakojimus, prisiminimus apie okupacijas, apie lietuviškų žemių , kaimų atskyrimą nuo Lietuvos, apie užslėptą mintį apie pasikeitimus, apie šventes ir kasdienybę. Čia gimė jo darbai. Tada negalėjau įsivaizduoti, kad sulauksim tokio laiko, tokių politinių permainų, kai žmonės bus verčiami įtikėti ,,rusiška dvasia“, neteksime lietuviškų mokyklų. Todėl mano darbas atrodo dar prasmingesnis.
Kalbėdamas A. Augulis priminė, jog tose vietose gyvenantys žmonės Vilnių laikė savo miestu. Jei gervėtiškis sakydavo važiuoju arba buvau mieste , niekas neklausdavo kokiame. Visi žinojo – tai Vilnius. Lygia greta jis užsiminė, jog ir kiti fotomenininkai savo archyvuose turi foto liudijimų iš šių vietų. Paminėjo ir A. Sutkų. Kalbėtojas išreiškė viltį, kad archyvinė medžiaga kada nors virs realiais vaizdais.
Negalima nepaminėti V. Večiorkos pasisakymo. Jis pastebėjo, kad nuotraukose yra ir baltarusių. Jis sakė, gyvendami žmonės greta mokėjo vieni kitų kalbą. Kalbėdavo ir maišydami žodyną . Jis matantis ir jaučiantis , kad nyksta tautinė tapatybė. Ir svarbiausia ji spartinama prievartiniu būdu. Tai pasakytina ir apie baltarusių kalbą. Jis bijo, kad ir baltarusiai yra tirpstanti tauta. Lankydamasis Gervėčiuose ir kitose lietuvių gyvenamose vietose mačiau realią dvikalbystę, kur kalbama gražia lietuviška ir baltarusių kalbomis. Baltarusija turi didelę atsakomybę išsaugoti ten gyvenančių lietuvių tapatybę. Ir manau, kad tas tamsus laikas pasibaigs. Mes labai džiaugiamės baltarusių Pranciškaus Skorinos gimnazija Vilniuje. Manau, kad šia paroda labai apsidžiaugtų ir baltarusiai. Ir tikiu, kad tai įvyks.
Šios K. Driskiaus parodos nuotraukos, tai pasakojanti ir vaizduojanti atmintis, tai dingstanti Atlantida.
Šiandien ji yra įgavusi meninę formą. Kai kas pastebėjo , kad nuotraukose yra ir ,,blogų“ žmonių. Bet tokia yra realybė. Gėris šalia blogio. O mene ir blogis, ir gėris tampa simboliais.
Parodos atidaryme dalyvavo folklorinis ansamblis VISI, kuriam vadovauja Evaldas Vyčinas.
—
Paroda atidarymo dalyviams sukėlė ne vieną mintį. Kilo diskusija. Vienas iš klausimų buvo: ar nieko negalima nuveikti uždarytų lietuviškų mokyklų vaikų labui. Mes priėmėme daug žmonių, pabėgusių nuo Baltarusijos diktatoriaus, o ar valstybės pareigūnai negalėtų imtis konkrečių žingsnių ir norinčius etninių žemių vaikus priimti į mūsų mokyklas. Tuo labiau, kad tokią patirtį turime. Prisiminkime, kiek Vilniaus r. Marijamolio buvęs vidurinės mokyklos direktorius A. Masaitis ir kt. išugdė Gervėčių ir aplinkinių vietovių mokinių. Ir tai buvo sovietmetis. Vaikai atvykdami neturėdavo asmens dokumento. Bet jie buvo priglobti, baigė ne tik vidurinę mokyklą, bet ir aukštuosius mokslus. Sunku būtų suminėti, kiek ta , už sienos tapusi žemė, pabėrė mums aukso smilčių.
Autorės nuotr.
