Autorę sveikina LŽD atstovai.

Į Kunigaikščių menę Karininkų ramovėje spalio lietingą ir vėjuotą 21-ąją rinkosi gausus Saulutės Genovaitės Markauskaitės bičiulių, kūrybos gerbėjų, draugų bei giminaičių būrys. Iškilmingai buvo minima šios darbščios žurnalistės, visuomenininkės, poetės 30-ies kūrybinių metų sukaktis. Į šią šventę Saulutė Markauskaitė atėjo nešina naujausiu savo kūriniu – knyga „Pabirę žiedai“. Knygą išleido Pasaulio lietuvių centras (2023). Tai knyga-albumas, į ją sudėta daug archyvinės medžiagos: pačios rašytojos renginių apžvalgos, įvairių švenčių anotacijos, nuotraukos, prisiminimų nuotrupos. 

Vartydama šį albumą stebėjausi autorės kruopštumu, nuosekliu, sistemišku darbu. Daug metų Saulutė Genovaitė Markauskaitė yra aktyvi Lietuvos Žurnalistų Draugijos narė. Knygoje randame aprašytus visus renginius, susijusius su šios draugijos veikla, anonsuotos ir nuotraukomis iliustruotos kasmet vykstančios Vilties prezidento Stasio Lozoraičio premijos laureatų pagerbimo šventės. Šis albumas svarbus ir kaip LŽD metraštis, liudijantis apie šios draugijos veiklą ir garbius jos narius. Šventėje dalyvavusi LŽD Kauno sk. pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, daug metų pažindama Saulutę Markauskaitę, apibūdino ją kaip dieviško ramumo ir atkaklumo žmogų, skleidžiantį meilę ir tikėjimą. „Tai – geroji pasaulio stebėtoja, ieškanti žmonėse gėrio”,– sakė G. V. Petrošienė.  

Knygoje „Pabirę žiedai“ autorė pasakoja ir apie savo asmeninį gyvenimą, jo iššūkius, atspindinčius ir to meto įvykius. Atėjus iš verslo pasaulio, S. Markauskaitei teko stebėti ir tamsiąją gyvenimo pusę, kuri visgi nenusvėrė jos tikėjimo šviesa.

Knygos viršelį puošia dailininkės Gražinos Vitartaitės-Poškienės kūrinys „Joninės“. Kodėl buvo pasirinktas Joninių motyvas? Anot Saulutės Markauskaitės, per Jonines susitinka diena ir naktis, dangus ir žemė.

„Mano knygoje-prisiminimuose susitinka gyvieji ir mirusieji, iškeliavę į dausas, bet tiek daug mums palikę“, sako autorė. Dėkodama visiems, kurie ją pavedėjo į kūrybos kelią, su ypatingu švelnumu autorė minėjo savo pirmąją mokytoją, kuri ir davė jai Saulutės slapyvardį, šiltai prisiminė globėją, vaižgantišką „deimančiukų ieškotoją“ poetą Robertą Keturakį, prieš dvejus metus išėjusį amžinybės keliu… Knygos pristatyme dalyvavęs prelatas poetas Vytautas Steponas Vaičiūnas priminė Šventajame Rašte minimą pamokymą apie Dievo duotą talentą ir prisakymą jo neužkasti.

„Neužkaskit talento, nuo Dievo duoto“, – mėgdavęs kartoti ir poetas Maironis. Saulutė Markauskaitė jo „neužkasė“, nors, kaip pati prisipažino, gyvenime buvo įvairių sunkumų. Baigusi ekonomikos mokslus, pasuko į verslą, bet širdyje kirbėjo noras pasakoti apie žmones, išsakyti ir savo išgyvenimus poetiškomis eilutėmis (išleido 6 poezijos rinkinius). Susidūrusi su kliūtimis niekada nenuleisdavo rankų, sakydavo sau: „Palengva, po truputį, su Dievo pagalba įveiksime“. Ir įveikė. „O juk aš – tik kaimo piemenaitė, kilusi iš Krekenavos“, – jautriai prisipažino rašytoja. Iš meilės savam kraštui gimė jos monografija „Krekenava laiko tėkmėje“ (2014). Kitas didelis ir kruopštumo reikalaujantis darbas – monografija apie architektą Bernardą Bučą, daugiau žinomą kaip poetės Salomėjos Nėries vyrą. 

Renginį vedusi rašytoja, poetė, buvusi Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė pašmaikštavo, kad norinčių kalbėti, prisiminti, pasakoti apie Saulutę Markauskaitę tiek daug, jog pačiai knygos „Pabirę žiedai“ autorei belieka klausytis gerų žodžių ir džiaugtis nuveiktu darbu, kuris iš tiesų svarus. „Pasakytas žodis išsisklaido, užrašyta mintis išlieka“, – baigdama šventę sakė žurnalistė, rašytoja, poetė Saulutė Genovaitė Markauskaitė, tarsi kviesdama ir kitus kurti, rašyti, ieškojimų kelyje pasitikėti Aukščiausiuoju.  

Regina Jasukaitienė