Diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis Romoje su sūnumis diplomatais, kairėje – Stasys Lozoraitis, dešinėje – Kazys Lozoraitis. Lozoraičių muziejaus nuotr.
Atidžiai tyrinėjant iš atsiminimų sudėliotą trečio Lozoraičių šeimos nario, Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pirmojo nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio rašytinį portretą, neapleidžia mintis, kad vieną dieną Vilniaus ar Kauno gatvėje imsi ir sutiksi jį, būtent tokios tautinės savimonės žmogų, tokios nepalaužiamos ištikimybės Lietuvai Tėvynei sūnų, tokio aristokratiško kilnumo ir žmogiškojo paprastumo asmenį, kuris paklaustas ne tik kelią parodys, bet, žiūrėk, ir palydės.
Ką reiškė popiežiškas žurnalisto stilius?
Tos pačios saulės spinduliai šildo ir melodingojo balso Italiją, ir ežerų ilgesingomis akimis pasaulio pusėn žiūrinčią Lietuvą. Tokie patys amžinojo miesto Romos paminklų papėdėse burkuojantys balandžiai žinių iš gimtosios žemės ant sparnų, deja, neparneš. Ar tokios mintys sukosi Lietuvos egzilinės vyriausybės diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio galvoje, ar kitokios, bet, kaip ne kartą įsitikinta, tik asmeninės pažintys ir užmegzti ryšiai su Vakarų spauda galėjo būti patikimas abipusės informacijos kanalas.
Prie Šv. Sosto esančios vokiečių ambasados surengtame priėmime šveicarų laikraščių Die Weltwoche („Pasaulinė savaitės diena“) ir Basler Nachbrichten korespondentas Romoje Georgijus Popovas arba, kaip jis save vadino – Georgijus Popoff, diplomatijos šefo S. Lozoraičio dėmesį patraukė savo palankumu Lietuvai. Didžiausiame pasaulyje ir seniausiame Romos La Sapienza universitete žurnalistiką studijavęs jaunėlis sūnus K. Lozoraitis, tėvą dažnai lydėdavęs ir pats savo automobiliu nuveždavęs į reikiamą vietą, sėmėsi vyresnės kartos sukauptos patirties.
Jis skaitydavo ir G. Popoff rašytus straipsnius apie Lietuvą, ir jam talkininkaujant įtakinguose laikraščiuose publikuotus tėvo aktualius tekstus: „Kai atvykdavo įtakingesni žurnalistai, Popoff surengdavo susitikimą savo namuose ir pasikviesdavo mano tėvus. Popoff su tėvu mėgo vakarieniauti prie jūros, Ostijoje. Kadangi nė vienas iš jų nemokėjo vairuoti, dažnai veždavau juos į tuo metu žinomą restoraną „Vecchia pineta“ – „Senasis pušynas“. Vakarieniaudamas su jais dalyvaudavau jų pokalbiuose, kurie, savaime suprantama, daugiausia sukosi apie politiką.“
Baigęs La Sapienza universitetą, K. Lozoraitis dirbo Italijos valstybiniame radijuje, buvo Lietuvos atstovybės prie Šv. Sosto laikinojo reikalų patikėtinio Stasio Girdvainio asmeninis sekretorius, vėliau – kanceliarijos vadovas. O 1972 m. mons. Vytauto Kazlausko pakviestas stojo Vatikano radijo laidų Lietuvai redakcijos rikiuotėn.
„Nors buvo duotas nurodymas politikos temų neliesti, tačiau mes jį dažnokai pažeisdavome, – rašė atsiminimuose. – Tautinių švenčių progomis parengdavome specialias laidas. Jų pradžioje transliuodavome giesmę „Lietuva brangi“ ir pabaigoje – Tautos himną. Dėl to gaudavome nusiskundimų iš vadovybės, tačiau tęsėme ta kryptimi. Tai didelis monsinjoro Kazlausko nuopelnas. Jis buvo labai ryžtingai nusiteikęs ir nesutiko leistis į jokius kompromisus. Susilaikydavome tik vienu atveju – nuo kunigų kritikos, kad Bažnyčia nebūtų kiršinama iš vidaus. „Kronikos“ žinių sklaida buvo nuolatinė mūsų veiklos dalis. Mons. Kazlauskas atidžiai parinkdavo žinias perduoti per radiją, o mons. V. Mincevičius savo ruožtu „Kronikos“ tekstus versdavo į italų kalbą ir paskelbdavo „Elta-press“ biuletenyje.“
Ambasadorius Kazys Lozoraitis. Lietuvos vyriausiosios enciklopedijos nuotr.
Savo ypatingu atsidavimu bendram reikalui, atsakomybe, reiklumu sau ir kitiems, savo giliu susikaupimu visada elegantiškas, pabrėžtinai tvarkingai apsirengęs K. Lozoraitis jaunesniems redakcijos bendradarbiams buvo tikras aukšto profesionalumo pavyzdys. Kiekvieną laidą rengdavo taip, lyg jam būtų pirmoji, itin preciziškai, labai atidžiai iki tobulumo nugludindavo kiekvieną frazę. Kartą Vytautui Ališauskui net prisipažino: „Nebegaliu atsikratyt popiežiško stiliaus.“ O tai reiškė: pasverti kiekvieną žodį, tikint, kad tai, ką kalbi, gali turėti pasekmių.
Tačiau Kazį visi bendradarbiai mėgo, nes nepraleisdavo progos pakalbinti sutiktą kolegą, buvo mandagus, nors kai kada nevengdavo aštrokai pajuokauti. Tačiau ta ironija nebuvo nei pikta, nei įžeidžianti. Dažniausiai šaipydavosi iš savęs, anekdotais paversdavo jį ištikusias kvailas ir keblias situacijas. Jo humoras buvo taiklus, diskretiškas, intelektualus.
Lietuvos Atgimimo laikotarpiu iš Punsko į Romą studijuoti atvykęs žurnalistas Jonas Malinauskas, įsiliejęs į Vatikano radijo lietuviškų laidų redakciją, tapo aktyvus ten virusių diskusijų dalyvis. „Tada Lietuvoje, apskritai pasaulyje prasidėjo didžiulės permainos, – rašė atsiminimuose. – Būdavo, kad atėję į darbą diskutuodavome ne vieną valandą, kol pagaliau sėsdavome rengti laidą. Kazys visada aistringai dalyvaudavo šiose diskusijose. Jam rūpėjo absoliučiai viskas, kas dedasi Lietuvoje. Bendrauti su juo buvo lengva ir malonu, nes jis pasižymėjo nuoširdžiu smalsumu bei atida kiekvienam pašnekovui. Neprimesdavo nei savo patirties, nei padėties, nei amžiaus.“
Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje su K. Lozoraičiu susipažinusi Grigaliaus universitete istorijos studijas gilinusi dr. Irena Vaišvilaitė įsitikino, kad labai retas valstybės pareigūnas dirbdamas savo darbą jaučiasi taip artimai susijęs su savo valstybe. Lietuva, kurios Kazys nebuvo matęs nuo ankstyvos vaikystės, buvo jo kraujyje.
„Tas jo ryšys su Lietuva prilygo ryšiui su mylima šeima, – rašė ji. – Gerai atsimenu, kaip Kazys atrodė 1991 m. sausio 13-osios rytą, kai sužinojome apie įvykius Vilniuje. Susirinkome į sekmadienio Mišias Vatikano radijo koplyčioje. Pasirodė Kazys. Jo veidas buvo pilkai žalios spalvos. Čia pat, pergyvendamas dėl to, kas dedasi Lietuvoje, susisiekė su Vatikano pareigūnais ir padarė viską, kad tą dieną popiežius po vidudienio maldos Šv. Petro aikštėje paminėtų Vilniaus įvykius. Tai nebuvo paprasta, turint omenyje, kad Romoje svarbiausia aktualija tuomet buvo Persų įlankos karas, o Kazys buvo eilinis radijo bendradarbis.“
1991 m. rudenį, vykstant pirmajam Lietuvos atkuriamojo Seimo prof. Vytauto Landsbergio vizitui Romoje, jį ir Lechą Wałęsą su žmona iškilmingai priėmęs popiežius Jonas Paulius II parodė Lietuvos vadovui ypatingą pagarbą.
„Didelių pastangų reikėjo siekiant kontaktų su Italijos politikais, – atsiminimuose dėstė I. Vaišvilaitė. – Atsimenu tuos sunkumus iš Kazio įspūdžių. Jis keikė italus dėl jų neryžtingumo, dairymosi į šalis, nenoro suformuluoti savą poziciją. Kaip visada italai parodė, kad puikiai moka skaldyti degtuką į šimtą dalių. Labai bijojo atskleisti, kad teikia susitikimams per daug reikšmės.
Kazys tai puikiai suprato ir matė, tad gyvai reagavo į kiekvieną pasistūmėjimą aukštyn Landsbergį priėmusių politikų hierarchijoje. Žinoma, ir pats dėl to stengėsi, pasinaudodamas senomis pažintimis. Italų dėmesys jam reiškė ne tik Landsbergio, bet visų pirma pačios Lietuvos pripažinimą. Tad šis vizitas Kaziui turėjo ypatingą reikšmę įvairiais požiūriais. Bene pirmą kartą pamačiau jį neslepiantį emocijų. Jis nesidrovėjo savo džiaugsmo ir entuziazmo. Turbūt iki tol nebuvau jo mačiusi ir taip energingai veikiant. Pasijuto naujoje stichijoje, kuri jam patiko, jį traukė. Kai sutikau Kazį Vatikano radijuje, jam čia buvo pasidarę ankšta. Landsbergio vizito metu jis atsidūrė visai kitoje aplinkoje, jį traukė nauji išmėginimai, naujos emocijos, atsakomybė, net sunkumai, susiję su konkrečia praktine veikla Lietuvos labui.“
Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcija. Iš kairės: Kazys Lozoraitis, Barbora Vileišytė, Nijolė Tutkaitė, V. Pipinas, Jonas Malinauskas, kun. Kazimieras Juozas Ambrasas. Vatikano radijo redakcijos archyvo nuotr.
Kodėl atstovas prie Šv. Sosto – trečias Lozoraičių šeimos atstovas?
Pirmą progą susipažinti su Vatikano diplomatijos specifika Kazio tėvas S. Lozoraitis turėjo 1930 m., kai buvo paskirtas Lietuvos atstovybės prie Šv. Sosto patarėju ir reikalų patikėtiniu.
Sovietams okupavus Lietuvą, jos atstovybė Italijoje buvo uždaryta, o jos pastatas Nomentana gatvėje pasisavintas. Lietuvos egzilinės vyriausybės diplomatijos šefo S. Lozoraičio šeimą maloniai priglaudė atstovas prie Šv. Sosto S. Girdvainis, 1939 m. pakeitęs šiame poste reikalų patikėtinį Kazį Graužinį. K. Lozoratis atsiminimuose rašė: „Atstovybės sekretoriui Juozui Gauriliui nusprendus emigruoti į JAV, padėti Girdvainiui sutiko mano brolis Stasys. Taip 1941 m. pasiuntinybėje prie Šv. Sosto prasidėjo Stasio diplomatinė karjera.“
1990 m. Kovo 11-osios aktu atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo būsimų ambasadorių kandidatūrų klausimas. Šalies ambasada prie Šv. Sosto, kurią pavyko išsaugoti per visą okupacijos laiką, turėjo išskirtinę reikšmę. Turbūt neverta klausti, kodėl tuometiniam užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui diplomatijos šefo S. Lozoraičio jaunesnio sūnaus Kazio kandidatūra buvo tarsi savaime suprantamas dalykas.
Smalsumas vestų išgirsti, kur Vatikano radijo lietuviškų laidų programos redaktorių pasiekė tokia žinia? Paryžiuje. Ambasadorius Prancūzijoje Osvaldas Balakauskas, sužinojęs, kad pas Klimus (diplomato, Vasario 16-osios akto signataro sūnų) vieši K. Lozoraitis, pakvietė susitikti: „Į Paryžių buvo atvykęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, kuris norėjo su manim pasikalbėti. Tada ir gavau konkretų pasiūlymą imtis ambasadoriaus darbo Vatikane. Kai brolis Stasys būdavo Vašingtone, atstovybės prie Šv. Sosto reikalus tekdavo tvarkyti man. Taigi patirties jau turėjau. Ryžausi priimti pasiūlymą. Įteikiau skiriamuosius raštus Šv. Tėvui 1992-ųjų liepą. Turėjau laimės ne kartą susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Negaliu be susijaudinimo pasakoti apie pirmąją ceremoniją Vatikane. Popiežius kitą dieną turėjo gultis į ligoninę nelengvai žarnyno auglio šalinimo operacijai. Mano vizitas buvo paskirtas išvakarėse. Žinoma, buvo pradėta popiežiui siūlyti nukelti ceremoniją vėlesniam laikui. Tačiau Šventasis Tėvas pageidavo patvirtinti mano paskyrimą, nedelsdamas šeštadienį priėmė skiriamuosius raštus, o sekmadienio vakarą buvo paguldytas į ligoninę.“
Šv. Petro bazilikoje popiežiaus Jono Pauliaus II Lietuvos garbei aukojamos šv. Mišios. Priekyje – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, pirmoje eilėje iš kairės – Giovanna Pignatelli-Lozoraitis, Stasys Lozoraitis, Ramūnas Bogdanas, Stasys Lozoraitis, jo žmona Daniela. Lozoraičių muziejaus nuotr.
Daugeliui atrodė keista, kad eilinis vienos Vatikano radijo programos redaktorius staiga tapo aukšto rango diplomatu. Tačiau jo bendradarbiui Jonui Malinauskui tai atrodė visai natūralu: „Apsidžiaugėm, kad pastebėtos jo pastangos, įvertinta patirtis. Visi žinojom, kad jis dirba pasiuntinybėje prie Šv. Sosto. Kiekvieną rytą eidavo į pasiuntinybės kanceliariją, Danielos ir Stasio Lozoraičių butą Via Po ir tvarkydavo raštus. Dar daugiau laiko skirdavo šiam darbui, kai Romoje nebūdavo jo brolio, nes Stasys vadovavo pasiuntinybėms ir Vatikane, ir Vašingtone. Ilgiau jis būdavo Amerikoje, tad Kaziui teko didžioji pasiuntinybės prie Šv. Sosto reikalų našta.
Krūvis ypač padidėjo prasidėjus permainoms Sovietų Sąjungoje.1988–1990 m. į Romą iš Lietuvos pradėjo važiuoti emigrantai su Izraelio vizomis. Dauguma jų svajojo apie Ameriką. Beveik visi norėjo iš Lietuvos paso, populiariai vadinamo Lozoraičio pasu…“
Iš tiesų, augant diplomato šeimoje, praktiniai įgūdžiai formavosi nuo ankstyvos jaunystės. Tačiau savo tėvo bičiulį ir ilgametį atstovą prie Šv. Sosto S. Girdvainį, dirbusį ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos protokolų šefu, Kazys laikė diplomatijos pagrindų mokytoju. Kaziui, I. Vaišvilaitės nuomone, S. Girdvainis liko autoritetu daugeliu klausimų. Iš jo išmoko protokolo taisyklių, perėmė ir kai kuriuos jo literatūros skonius, cituodavo jo mėgstamus posakius. Iš K. Girdvainio ir, žinoma, iš savo tėvo perėmė ir požiūrį į Lietuvos diplomatijos tarnybos funkcijas bei galimybes.
„Nežinau, – yra sakiusi I. Vaišvilaitė, – ar pakankamai pastebėta, įvertinta, kaip Kazys tvarkė, pavyzdžiui, ambasados finansinius reikalus. Kiekvieną sprendimą, susijusį su finansais, persvarstydavo kelis kartus. Jei tik būdavo galima neišleisti pinigų, jų ir neišleisdavo. Kiek žinau, tai sukeldavo tam tikrų nepatogumų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos finansininkams, nes ambasada prie Šv. Sosto ne sykį yra grąžinusi į biudžetą nepanaudotas lėšas… Jį nepaprastai glumino neatsakingi, sakyčiau, kartais bajoriški Lietuvos valdininkų gestai.“
Kazys Lozoraitis per 1961 m. Audrio Juozo Bačkio kunigystės šventimus su tėvais. Kardinolo A. J. Bačkio asmeninio archyvo nuotr.
Prieškario Lietuvoje S. Lozoraičiui einant užsienio reikalų ministro pareigas, jo sekretoriumi buvo jaunas diplomatas Stasys Bačkis, kardinolo Audrio Juozo Bačkio tėvas. Todėl gyvenimo keliai susipindavo nuo ankstyvos jaunystės. „Dar nuo studentiškų laikų aš neretai aplankydavau tėvą Lozoraitį, – yra pasakojęs kardinolas A. J. Bačkis. – Jis mano tėvelį prisimindavo su didele pagarba. Romos lietuvių susibūrimuose, per šventes – Vasario 16-ąją, kunigų šventimus – susitikdavome su visa Lozoraičių šeima. Suvesdavo ir liūdni įvykiai. Mirus poniai Vincentai Lozoraitienei, man teko aukoti šv. Mišias… Su Kaziu susitikome tik tada, kai atvykau į Romą. Jis laikėsi labai maloniai, draugiškai, bet kartu santūriai, diskretiškai.“
Netiesioginiai, bet stiprūs ryšiai juos siejo J. E. A. J. Bačkiui dirbant Vatikano valstybės sekretoriate, o K. Lozoraičiui – Vatikano radijo lietuviškoje redakcijoje, kurios iš Lietuvos gautos „Kronikos“ perduodamos žinios sukeldavo įvairias peripetijas.
„Jonui Pauliui II rūpėjo, kad tikintieji neliktų be vyskupų, nors šie ir nebūtų tinkamiausi, – aiškino kard. A. J. Bačkis. – O drauge jis kartodavo: „Nieko nedarykime, kas galėtų užgauti tuos, kurie kovoja ir kenčia…“ Manyčiau, kad Kazys šiuos dalykus suprato. Jis iš tėvų paveldėjo ir išmoko gražių diplomatinių savybių. Dar ir dėl to nuoširdžiai džiaugiausi jo paskyrimu Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Kazys puikiai pažinojo Vatikaną, gerai išmanė jo politiką ir buvo labai naudingas Lietuvos valstybei šiame poste…
Vienas paskutiniųjų mūsų bendrų siekių – pastangos išsaugoti Lietuvių katalikų mokslo akademijos butą Romoje. Kazys pradėjo rūpintis šiuo reikalu, ieškojo dokumentų. Jis buvo labai paslaugus, kaip visada mielai sutiko padėti, suprasdamas, kad tai svarbu Lietuvai, pasitarnaus mūsų kultūrai, mokslui. Daugiausia kalbėdavomės apie Lietuvos gyvenimą: kokį jį mato Kazys ir kokį matau aš. Jis į viską žvelgė gana santūriai, filosofiškai. Aš į daugelį dalykų reaguodavau aštriau. Kazys pirmiausia ieškodavo, ką galima padaryti, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Toks, sakyčiau, racionalus požiūris padeda nesikarščiuoti. Man atrodo, kad nusivylimo jo vertinimuose nebuvo. Jis matė įvairius sunkumus, bet kaip tikras ambasadorius stengėsi ieškoti teigiamų pusių, pozityviai žvelgti į savo šalį.“
Popiežius Jonas Paulius II priima ambasadorių Kazį Lozoraitį ir jo žmoną Giovanną Pignatelli-Lozoraitis. Lozoraičių šeimos archyvo nuotr.
Koks buvo asmeninis santykis su Lietuva?
„Sakyčiau, kad buvo nepranokstamas ambasadorius prie Šv. Sosto“, – taip yra pareiškęs J. Malinauskas, nuo 1993 m. – Lietuvos Respublikos ambasados prie Šv. Sosto darbuotojas, pažymėjęs, kad šiame poste labai svarbu skirti dėmesį bendravimui, ritualams.
Kazys mokėjo ir mėgo tai daryti. Jis buvo suformuotas pagal XX a. pradžios ar pirmosios pusės kultūringo žmogaus auklėjimo kriterijus ir mokėjo palaikyti įdomų pokalbį ir politikos, ir meno, ir istorijos, ir buities temomis. Jis ne tik kalbėjo, bet ir gerai rašė itališkai, angliškai, prancūziškai, vokiškai. Sudominti kolegas iš diplomatinės aplinkos jam padėjo ir tėvo Stasio Lozoraičio vardas, ir žmonos Giovannos Pignatelli kilmė bei pažintys. Ne kiekvienas gali pasigirti savo šeimos popiežiumi ir jėzuitų šventuoju. Pignatelli pavardė atvėrė Kaziui net elitinio Romos klubo „Circolo della Cuccida“ („Medžiotojų būrelis“) duris. Giovanna daug padėjo Kaziui garsinti Lietuvos ambasadą ir drauge kelti Lietuvos prestižą.
Neliko nepastebėta ir įgimta Kazio elegancija. Jam nekildavo problemų dėl griežto Vatikano ir Maltos ordino ceremonialo. Kai Kazys buvo paskirtas ambasadoriumi, naują gyvenimą vėl pradėjo gyventi jo tėvo frakas, siūtas Anglijos karaliaus Jurgio VI karūnavimui.
Vatikano radijo bendradarbę, o vėliau talkininkę ir bendramintę dr. I. Vaišvilaitę visada žavėjo tai, kad iš tikrųjų ambasadorius K. Lozoraitis niekuomet nesijautė aukščiau už kitus: „Kazys, sakyčiau, turėjo britų upper-clas geriausias savybes. Sugebėdavo absoliučiai nesusireikšminti, ir kai kas nors pradėdavo jį girti, sakyti komplimentus, tuojau nuleisdavo šitai juokais, pasitelkdamas jam tokią būdingą ironiją. Ir dar: jis pasižymėjo ypatingu, būtent aristokratišku nerūpestingumu. Nesistengė pasirodyti. Tai nereiškia, kad jis neturėjo savo vertės ir savo vietos supratimo. Pasijutęs apeitas ar neįvertintas, trumpam nuliūsdavo, bet labai greitai vėl atgaudavo ūpą. Buvo tiek matęs ir patyręs, kad puikiai suprato žemiškosios garbės trumpalaikiškumą.“
Ambasadorius Kazys Lozoraitis su Vytautu Ališausku Romoje. Jono Malinausko nuotr.
Diplomato dr. Rimanto Morkvėno, kuris 1992–1995 m. buvo laikinasis patikėtinis ir ambasados patarėjas Italijoje, manymu, K. Lozoraičio ambasadorystė buvo natūrali jo veiklos tąsa, jis pats ją taip ir priėmė. Didelio sukrėtimo nepatyrė. Nebent nuostabą, kad vis dėlto sulaukė įvertinimo už tai, ką tyliai, be atlygio dirbo daugelį metų. Skirtingai nuo kitų Lietuvos diplomatų, darbo užkulisius, visą jo virtuvę pažinojo nuo vaikystės.
Labiausiai jam įsiminė paskutiniųjų metų susitikimai, kai Kazys, išėjęs į pensiją, ėmėsi tvarkyti šeimos archyvus, saugomus jo brolienės Danielos bute. Jo darbo vieta buvo daugiau negu kukli – apytamsis, nekūrenamas, šaltas ir drėgnas pusrūsis. Sėdėdavo prie rašomojo stalo tabako dūmuose paskendusio pusrūsio centre su šiltu šaliku ir paltu. Bet atvykdavo čia kasdien.
„Seniai žinojau Lozoraičių archyvuose esant tikrų mūsų diplomatijos istorijos lobių ir vis vien ne sykį pasijusdavau priblokštas to, ką ten rasdavau, – atsiminimuose rašė R. Morkvėnas. – Ne sykį pasijusdavau priblokštas to, ką ten rasdavau. Žinoma, įdomiausia būdavo, kai kokį atrastą popierių dar pakomentuodavo Kazys. Atrodė, kad jis visų tų įvykių liudininkas, netgi dalyvis. Anksčiau nė neįtariau, kiek daug diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio parengtų dokumentų atspausdinta Kazio rankomis. Jaunystėje jis faktiškai buvo tėvo asmeninis sekretorius…“
Į klausimą, koks buvo ambasadoriaus K. Lozoraičio asmeninis santykis su Lietuva, kurią dar vaikystėje teko palikti ir kuriai visą sąmoningą gyvenimą sąžiningai tarnavo, būtų galima atsakyti I. Vaišvilaitės žodžiais, papildant R. Morkvėno ir kitų jį gerai pažinojusių asmenų įžvalgomis: „Kazys niekada neturėjo Lietuvai jokių asmeninių pretenzijų. Jis nesijautė galįs ko nors iš Lietuvos reikalauti, ką nors nurodinėti. Jam daug kas čia buvo svetima, daug kas stebino, bet jis niekada nesielgdavo taip, tarsi kas nors iš tikrųjų jam būtų nepriimtina. Jis saugojo Lietuvos vaizdą, kurį atsinešė iš vaikystės, kurį suformavo šeima, ir priėmė tą Lietuvą, kurią pamatė grįžus nepriklausomybei. Jis nesitikėjo, kad ras tokią Lietuvą, kokią paliko jo tėvai, ir nepyko, kad dabartinė Lietuva nepanaši į tą svajonių kraštą, kurį prisiminė jo šeima.
Daug kas Lietuvoje ir pati Lietuva jo kantrybę bandė įvairiais būdais, bet jis niekada neprarado pusiausvyros ir blaivaus proto. Žvelgė į Lietuvą be galo geranoriškai, nors dėl jos jam kartais būdavo labai skaudu. Net jei ir jausdavosi nusivylęs, mokėjo tai nuslėpti. Tačiau atvirai džiaugdavosi viskuo, kas jam atrodė gera ir vertinga…“
Prezidentas Valdas Adamkus ir ambasadorius Kazys Lozoraitis, jam įteikiant Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordiną 1999 m. Lozoraičių šeimos archyvo nuotr.
Irena Petraitienė
Tekstas pirmą kartą publikuotas portale www.bernardinai.lt 2024-08-15.
