Pašto ženklai./J. Adomaičio nuotr.

Šalis pergyvena demografijos krizę. Medikų žiniomis, tarpukariu per metus vidutiniškai pusantro tūkstančio naujagimių mirdavo, nūnai per metus tiek gimsta. Anuomet ligų prevencija susirūpinęs Krokuvos universitetą baigęs medikas Pranas Mažylis Kaune įkūrė akušerių mokyklą, kuri įvairiais vardais tebeveikia iki šiol. Vasariui baigiantis Kauno kolegijos Medicinos fakultete prisimintas prieš 105 metus (1920 m. vasario 15 d.) akušerių rengimo mokyklą įkūręs medikas ir vienas nepriklausomos valstybės valstybingumo kūrėjų P. Mažylis (1885-01-24–1966-02-28).

Gydytojo anūkas, Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis pristatė palikuonių lėšomis išleistą asmeninį pašto ženklą, skirtą 140-osioms prof. P. Mažylio metinėms. Jame pavaizduotas grafinis šešėlinis P. Mažylio portretas bei jo įkurta privati ligoninė Vlado Putvinskio gatvėje, Kaune, dabar žinoma kaip Prano Mažylio gimdymo namai.

Gausiai susirinkusiųjų auditoriją pasveikino Kauno kolegijos vadovas Andrius Brusokas ir Medicinos fakulteto dekanas Julius Dovydaitis. Kaip teigė J. Dovydaitis, Kauno kolegijos Medicinos fakulteto ištakos siekia prof. P. Mažylio iniciatyvą prieš 105 metus įkurti akušerių mokyklą, kurią 1920 m. gruodžio 11 d. baigė 25 akušerės. Per daugiau nei šimtmetį Medicinos mokykloje parengta 35 tūkst. medicinos specialistų, o šiuo metu fakultete 11 populiarių studijų programų pasirinkę 1250 studentų.

Renginio metu Kauno Prano Mažylio gimdymo namų vadovas Tomas Biržietis įtaigiai papasakojo apie vieno žymiausių XX a. Lietuvos gydytojų akušerių ginekologų, šalies sveikatos sistemos kūrėjų, didžių asmenybių P. Mažylį. Jis gimė Kupiškio apskrityje, Šilaikiškio kaime, raštingų ir pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Lietuviškos spaudos draudimo metais P. Mažylis mokėsi rašto pas kaimo daraktorių, vėliau Šiauliuose, o 1896–1904 m. Liepojos gimnazijoje. 1904 m. įstojo į Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Po metų studijas metė ir išvyko į Lenkiją, Krokuvos Jogailos universitete pasirinko mediciną. Baigęs universitetą 1914 m. gavo medicinos daktaro laipsnį ir iki 1918 m. dirbo Krokuvos ligoninėje.

Po 1918 m. vasario 16 d. sugrįžęs į Lietuvą P. Mažylis vertėsi privačia gydytojo praktika, Panevėžyje įsteigė Raudonojo kryžiaus ligoninę. Bičiulių – Nepriklausomybės akto signatarų – pakviestas į Laikinąją sostinę prie Kauno miesto ligoninės organizavo medicinos seserų ir akušerių kursus, tapo jų vadovu. Vėliau buvo paskirtas vadovauti Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninei. Greičiausiai dėl kairiųjų pažiūrų atleistas iš vadovo pareigų, įkūrė privačią akušerijos ligoninę, veikiančią iki šių dienų. Įkūrus Aukštuosius kursus (vėliau – Lietuvos univeritetą) dėstė akušeriją ir ginekologiją, nuo 1933 m. – profesorius. Akušerių kursus 1933 m. pertvarkius į Akušerių mokyklą, P. Mažylis jai vadovavo iki 1941 m. Nuo 1944 m. prof. P. Mažylis dirbo savo įkurtos Kauno medicinos instituto akušerijos ginekologijos katedros vedėju, rūpinosi šios srities mokslo plėtra, paskelbė daug mokslinių darbų, tuometės valdžios buvo pripažintas nusipelniusiu gydytoju, nusipelniusiu mokslo veikėju.

Apie prof. P. Mažylio pradėtų darbų reikšmę nacionalinei sveikatos apsaugai ir šių dienų iššūkius kalbėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno akademinių klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas Mindaugas Kliučinskas. Jo pastebėjimu, tarpukariu Lietuvoje problema buvo didelis gimdyvių ir naujagimių mirštamumas, nūnai šalies demografiniu iššūkiu tapęs jaunų šeimų nenoras turėti vaikų, tragiškai mažėjantis gimstamumas.

Europarlamentaras prof. L. Mažylis pasidalijo mintimis apie sveikatos apsaugos temą Lietuvos filatelijoje. Pasak pranešėjo, nemažai medikų buvo Nepriklausomos Lietuvos kūrėjais: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Kazys Grinius. Istorijoje pėdsakus palikę Vilniaus universiteto rektorius Andrius Sniadeckis, diabeto ligos atradėjas kaunietis Oskaras Minkovskis. Sovietmečiu Lietuvos sveikatos įstaigos (Druskininkų, Birštono, Likėnų sanatorijos) populiarintos ant Maskvoje spausdinamų pašto vokų.

 

Justino Adomaičio tekstas ir nuotraukos