Juozas PUGAČIAUSKAS
Kokia Lietuvos vizitinė kortelė šiandien? Su kuo siejama mūsų šalis? Pagal ką pasaulis mus atpažįsta? Daugelyje šalių – pagal Sabonį… O kaip rytoj? Gal jau pagal Meilutytę?.. Pagal Lietuvos sutartines? Medinius kryžius, dainų šventes? (juk UNESKO pripažinusi jų unikalumą). O gal pagal mūsų krašto piliakalnius? Ar ne gražu: užsienyje paklausti atsakome, jog esame iš piliakalnių šalies ir visiems tampa aišku, jog iš Lietuvos… Įspūdinga jų gausa (apie 840!), išlaisvinta iš apaugusių medžių ir krūmų tankmės(per ją apie 80% piliakalnių nematomi) , aptvarkyta ir prieinama kiekvienam lankytojui, taptų tokiu kultūriniu ir istoriniu objektu, kokio neturi jokia kita valstybė! Tik reikia organizuotis ir imtis darbo, nes jie negailestingai teršiami (kai kur ir ariami), ardomi vandens ir kitaip niokojami. Pabandykime įsivaizduoti, kaip praturtėtų mūsų lietuviškas kraštovaizdis, jei žmogaus akiai būtų atvertos visų buvusių pilių, šventyklų vietos, jei iki jų patogiai privažiuotume ar prieitume, o pasiekę rastume nuorodas, aprašymus, patogiai apžvelgtume nuo tų aukštumėlių atsiveriančias apylinkes ir taip prisiliestume prie istorijos… Didžiuodamiesi šias kultūrinio paveldo vertybes parodytume ir svečiui…
Spalio pabaigoje į Mokslo Akademijoje vykusią apskritojo stalo diskusiją „ Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieška“ susirinko visuomeninių organizacijų (taip pat ir ŽD Vilniaus skyriaus nariai) atstovai. Lietuvos MA narys, prof. hab. dr. R. Grigas, vadovavęs diskusijai, akcentavo piliakalnių atminties išsaugojimo svarbą, priminė, jog dar birželio mėnesį buvo kreiptasi šiuo klausimu į šalies pirmuosius asmenis, tačiau atsakymo nesulaukta. Jį, kaip tautotyrininką, labai domina įvairiapusis piliakalnių vaidmuo; ne visi jie atliko gynybinę funkciją, kai kurie – ir sakralinės paskirties. Klaipėdos universiteto docentas, archeologas G. Zabiela pažymėjo, jog piliakalniai – tai materialinės kultūros palikimas (formavęsis 2, 5 tūkstančio metų!), seniausias mūsų paveldas, apčiuopiamas, matomas ir dabar(palyginkime su Egipto piramidėmis!). Istorikas, prof. A. Tyla apibūdino piliakalnius kaip teritorinės apsaugos ir gynybos punktus. Jų įrenginėjimas, kolektyvinis gynimasis nuo priešų turėjo įtakos mūsų tautiečių sąmonės raidai. Telkimasis į bendruomenes išaugo iki valstybės susidarymo.Būtų sveikintinas komunikacinių ryšių tarp piliakalniuose įsikūrusių gynėjų tyrinėjimas. Dar kalbėjo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas J. Dingelis (jis ir visuomeninio judėjimo „Piliakalnių atmintis“ koordinatorius), dailininkas A. Stasiulevičius, Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius A. Staponkus, Valstybės kultūros paveldo komisijos pirmininkė G. Drėmaitė, kultūros istorikas, ŽD narys A. Vaičiūnas, „Versmės“ leidyklos vadovas P. Jonušas, Nepriklausomybės akto signatarai A. Endriukaitis, V. PavIlionis ir kt. Susirinkimo dalyviai svarstė, kaip „užbaigti piliakalnių bylą“, kaip savivaldybes, seniūnijas, vietos bendruomenes įtraukti į šį vajų, vieningai nusprendė pakartotinai kreiptis į Seimą su pasiūlymu vienus iš artimiausių kalendorinių metų paskelbti Lietuvos piliakalnių atminimo ir tvarkymo metais. Jie galėtų būti pasirengimo Valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti metais.
lzdraugija.lt
