Marija ŠAKNIENĖ
Rasų kapinėse – Garbės sargybos kariai
Jau daugybę metų spalio mėnesį minima Vilniaus grįžimo Lietuvai diena – Vilniaus diena. Šiemet ji buvo neeilinė – 75 – oji, nes sukako septyniasdešimt penkeri metai, kai atgautas Vilnius. Atrodo, tokios dienos minėjimas turėtų skambėti per Lietuvos radiją bei televiziją (bent jau valstybinę), mokyklose bei kituose kultūros židiniuose per visą Lietuvą, deja, spalis tyliai atėjo ir dar tyliau išėjo, nesudominęs įsimintina data nei Vilniaus miesto valdžios, nei šalies Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų, kurios tiesiog formaliai atsirašė, pakviestos pažymėti šią datą. Viena paaiškino, kad ši data paminėta kažkurios klasės istorijos vadovėlyje ir to esą pakanka, o kita, kad šiai datai minėti neskirta lėšų. Ir tik viena – _ Krašto apsaugos ministerija išgirdo „Vilnijos“ draugijos kvietimą pažymėti atmintiną datą ir mielai prie renginio organizavimo prisidėjo.
Kalba istorikas Antanas Tyla
Spalio 9 dieną „Vilnijos“ draugija Vilniaus mylėtojus ir bičiulius pakvietė į pirmąjį šiai datai paminėti skirtą renignį Mokytojų namų svetainėje, kurio metu buvo prisiminta Vilniaus istorija lenkmečiu bei po jo, pristatytos net trys knygos, skirtos miesto istorijai. Tai Gintauto Šapokos sudaryta „Kovos dėl Vilniaus. Liudininkų akimis.“, Jono Rudoko „Tas kelias į Vilnių“ ir Vytauto Razuko „Skambėkite Vilniaus varpai“. Autoriai mielai dalijosi su susirinkusiaisias mintimis apie tai, kaip sekėsi šioms knygoms rinkti medžiagą, ieškoti dar gyvų to meto liudininkų. Renginį vedė „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva ir jo pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė. K. Garšva priminė, kad minint Vilniaus grįžimo Lietuvai datą lankomi kovotojų, žuvusių už Lietuvos laisvę kovose su lenkais kapai Berznyke (Lenkija), Ašmenoje (Baltarusija), Varėnoje (Lietuva) kapai, pagerbiant jų atminimą. Be to, jo nuomone, atkreiptinas dėmesys į tai, kad lietuvių nutautinimas tebevyksta ir dabar pačioje Lietuvoje, Vilniaus krašte, o ką jau bekalbėti apie Gudijos, Lenkijos lietuvių spartų mažėjimą.
Mokytojų namų svetainėje dainuoja „Raskila”
Susitikime dalyvavo Lietuvos Respublikos seimo narė Vida Marija Čigrėjienė, etnografinis ansamblis „Raskila“, kurio dainos apie Vilnių pagyvino vakarą. Tačiau šis renginys tebuvo įžanga į draugijos suplanuotąjį Vilniaus dienos minėjimą. Jis buvo tęsiamas spalio 27 dieną Čiobiškio pagrindinėje mokykloje (Širvintų raj.), paminint iškilios JAV lietuvių veikėjosEugenijos Bulotienės gimimo šimtmetį, kuri iki pat savo mirties (2014 m.) rūpinosi Vilniaus kraštu tiek dirbdama išeivijoje Vilniaus krašto lietuvių sąjungos vicepirmininke, tiek ir persikėlusi gyventi į Vilnių. Tą pačią dieną Maišiagalos LDK kunigaikščio Algirdo gimnazijoje su jaunaisiais šauliais įspūdingai paminėtas Vilniaus grįžimo 75 – metis eitynėmis prie atminimo akmens, kuris buvo pastatytas minint Vilniau dienos 55 – metį, tačiau pagrindinis ir įspūdingiausias renginys įvyko spalio 28 – ąją, dieną, kai 1939 – aisiais metais Lietuvos kariuomenė po lenkų okupacijos įžengė į Vilnių. Tą gražiai iliustravo tos dienos vakare Vilniaus karininkų ramovėje minėjimo dalyviams parodytas istorinis dokumentinis filmas. Pats minėjimas tądien prasidėjo mišiomis už Vilnių ir vilniečius šv. Ignoto – Vilniaus įgulos bažnyčioje, kurias laikė karo kapelionas kunigas Rimantas Venckus. Mišiose giedojo Vilniaus karininkų ramovės vokalinis ansamblis „Guostė“.Po mišių minėjimas buvo tęsiamas Vilniaus Rasų kapinėse. Čia dalyvavo Lietuvos Respublikos kariuomenės Garbės sargybos kuopa. Kariai pastovėjo garbės sargyboje, padėjo gėlių prie „Pietos“ – paminklo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kenotafo. Renginį vedė Gaudentas Aukštikalnis. Bendrai maldai, o po to ir tylos minutei minėjimo dalyvius pakvietė Karo kapelionas pulkininkas leitenantas Rimantas Venckus.Vilniaus istoriją priminė profesorius Antanas Tyla. Karinis pučiamųjų orkestras pagrojo gedulingų melodijų bei Lietuvos himną užbaigiant minėjimą kapinėse. Garbės kuopos kariai žuvusiuosius pagerbė trimis salvėmis.Iš Rasų kapinių renginio dalyviai persikėlė į Vilniaus karininkų ramovę, kur minėjimo dalyvius nuotaikingu maršu „Žygis į Vilnių“ pasitiko Ramovės vyrų choras „Aidas“, vadovaujamas Tado Šumsko.Chorui akomponavo Daiva Genaitytė.
Vilniaus karininkų ramovėje – Tado Šumsko vadovaujamas vyrų choras „Aidas“.
Minėjimo dalyvius su jubiliejine švente pasveikino Lietuvos Respublikos seimo narys Rytas Kupčinskas, Nepriklausomybės akto signataras, Atkuriamojo seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva.Glaustą su Vilniumi susijusią Lietuvos istorijos apžvalgą bei ateities įžvalgas pateikė istorikas Paulius Kruopis.
V. Landsbergis išreiškė apgailestavimą, kad mišiose bažnyčioje dalyvavo mažai žmonių, ir kad Lietuvoje vis pasitaiko liūdnų dalykų, o dalis pseudoistorikų kalba keistus ir tendencingus dalykus, kažkada kažkieno jau išsakytus.“Istorikų“, nesigilinančių į faktus ir neieškančių tiesos. Jis priminė, kad dar yra gyvų to meto, kai Vilnius grįžo Lietuvai, liudininkų. Viena tokių kitąmet šimtmetį minėsianti Birutė Verkelytė – Fedaravičienė.Profesorius paskaitė porą savo eilėraščių iš rinkinio „Briuselio dienoraščiai“.
Renginys pasibaigė Tautininkų vadui Juliui Pankai pakvietus minėjimo dalyvius prisijungti prie jaunimo eitynių su deglais nuo Aušros vartų iki Valdovų rūmų, Gedimino pilies.
Skirstytasi viliantis, kad ši data nebus pamiršta ir ateityje, kad bus atiduota jai tinkama pagarba ir taip saugoma tautos istorinė atmintis.
Spalio 29 dieną Vilniaus grįžimo 75 metų jubiliejus minėtas Kauno karininkų ramovėje.
Autorės nuotraukos
lzdraugija.lt
