Iš reikalo radosi tokia antraštė. Labai svarbaus, nors labai nenaujo.
Ir – iš asmeninės nuoskaudos.
Kol kas nepiktas toksai straipsnio pavadinimas, o greičiau meiliojo animacinio katino Leopoldo intonacijomis išsakomas prašymas.
Apie nuoskaudą
Vis dar negalėdama nusiraminti, traukiau iš spintelės makaronus ir… daugiau nei pusė pakelio tik šliopt ir pabiro ant grindų – mano kojos jau buvo susitvardžiusios, o rankos tebedrebėjo. Kad ir kaip stengėsi maniškė aukštakilmė (iš Amalių kaimo) keturkojė dvarininkaitė iškrapštyti išsilaksčiusias miltines kriaukleles iš po šaldytuvo ir indaujos, jai nepasisekė. Teko šeimininkei visai ne pagal grafiką atsiboginti dulkių siurblį.
Kai antru bandymu vis dėlto užsiganėdinau pieniškos sriubos vakariene ir patraukiau lovos link, negalėjau užmigti. Vos tik užsimerkiu, iššoka šviežiai patirto siaubo vaizdas. Kėliausi gerti arbatos, sprendžiau kryžiažodžius, skaičiau nuobodžiai rimtą teologinį straipsnį. Nepadėjo. Galiausiai griebiausi migdomųjų.
Susumuoju. Prarasti makaronai (bala nematė pusantro lito); neplaniniu laiku dūzgintas dulkių siurblys (et, gal tik koks puskilovatis prikapsėjo); kitąryt smarkiai pramiegojau (nepabėgs tie darbai); sunaikinta didelė sauja neuronų (labai gaila, nes šitos prakilniosios ląstelės, skirtingai nuo niekšingųjų riebalinių, žūsta negrįžtamai, o jų jau daugybę suspirginau per ligšiolinį savo amželį).
Apie reikalą
Kasdienis jis. Toks įprastas ir priprastas, kad gal nė nereiktų rašyti. Kita vertus, priedermė išjungti mobilųjį telefoną einant į įstaigą, renginį ar bažnyčią jau kažin kada turėjo pavirsti automatiškai atliekamu ir instinktyviu veiksmu, o ką natūroj turim, t. y. girdim? Kas iš jūsų atsimena bent vieną spektaklį, koncertą, susitikimą ir pamaldas, kad kieno nors kišenėj arba rankinėje nesuskambėtų tasai aparatėlis?
Žiemos išvakarių šiokiadienio popietė. Jau sutemę. Nenutrūkstamas iš darbo automobiliais grįžtančiųjų srautas. Ilga dvipusio eismo gatvė ties apie „viską pagalvojančiu“ prekybos centru kone kas pusšimtį metrų sukarpyta pėsčiųjų perėjomis. Per šiuos „zebrus“ abiem kryptimis be paliovos kulniuoja žmonės. Absoliuti dauguma apsidangstę tamsiais drabužiais. Jaunimas dar ir ausinukais apsikamšęs. Netoliese – universiteto bendrabučiai, tai eidami nusipirkti alaus ir skrebučių studentai turbūt klausosi uolesnio kolegos įrašytos dėstytojo paskaitos.
Pėstininkai – žingt, mes, trijose eilėse ratas ratan sugludę vairuotojai, – stopt. Vėl žingt – vėl stopt. Ir vėl.
Beveik vokiška tvarka? Anaiptol. Didžiuma žingsniuojančiųjų į tuos dryžuotus savo ruožus varo nestabtelėdami ir nežvilgtelėdami nei kairėn, nei dešinėn. Ir visi juodi juodutėliai, beveik ištirpstantys tamsoje.
Ir – JOKIŲ ATŠVAITŲ.
Per keliolika žingt–stopt minučių nežybtelėjo jokia švieselė.
Jau bebaigiant prašliaužti šitą stumk–trauk atkarpą, išsyk už perėjos prieš pat priekinį stiklą išniro tamsus siluetas. Visu penkiasdešimtpenkiakilograminiu kūnu desperatiškai stabdžiau savąjį opeliuką. Jis pastėro ir sužvigo. Gal labiau už mane išsigando. Mudviem dar nėra taip atsitikę. Bet sustojo. Per Marytės plauką nuo pėsčiojo.
O tasai pasišokinėdamas nuliuoksėjo įstrižaine per tolesnes dvi eismo juostas, lygiai taip pat nušiurpindamas kitus automobilius ir jų vairuotojus.
Bet jeigu bent vienas nebūtume spėjęs sustoti?..
Nepasakosiu, kaip drebėjau, kol parsigavau namo. Nedejuosiu, kad salone pasklido rankinuko ir trijų pirkinių maišų turinys. Kai kas irgi nukentėjo negrįžtamai. Ilgai jausiu iš sudužusio flakonėlio pasiliejusio tualetinio vandens aromatą. Tekvepie lyg odė džiaugsmui, kad šįkart spėjau sustoti.
Šiurpūs skaičiai
Nuo aprašytojo įvykio praėjus daug laiko pastudijavau Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 metų avaringumo analizę mūsų šalyje:
Avaringiausias paros laikas – nuo 17 iki 20 val.
Pernai autoįvykiuose žuvo 98 pėstieji. Iš jų tamsiuoju paros metu – 63. Sutemose sužeisti 357.
Išaiškinti 17633 pėsčiųjų padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai.
Šalies policijos padaliniai, vykdantys eismo priežiūrą, šiemetės veiklos prioritetų sąraše pirmuoju punktu įrašę: „Pėsčiųjų daromų Kelių eismo taisyklių pažeidimų išaiškinimas ir jų prevencija (ypatingas dėmesys skiriamas atšvaitų, kitų šviesą atspindinčių elementų naudojimui tamsiuoju paros metu, elgesiui prie pėsčiųjų perėjų, ėjimui per važiuojamąją kelio dalį).“
Pasak vienoje radijo laidoje kalbėjusio Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininko Ramūno Matonio, pėstieji taip pat yra eismo dalyviai ir privalo laikytis Kelių eismo taisyklių (KET). „Pėstieji piktinasi policijos pareigūnų mėginimais juos bausti, bet mes į tai žiūrime griežtai ir nuolaidų pėstiesiems nebus: jie bus baudžiami, jei nenešios atšvaitų, pažeis KET, – įspėjo pareigūnas. – Įžengti į važiuojamąją dalį leidžiama tik po to, kai įvertinamas atstumas iki artėjančių transporto priemonių bei įsitikinama, kad įėjimas į pėsčiųjų perėją yra saugus.“
Vargu, ar beverta pridėti į pabaigą artėjančių 2014-ųjų tragiškosios statistikos skaičių. Tamsoje aiškiai švytuojančių pėsčiųjų tebėra beviltiškai maža.
Leopoldiškas prašymas
Automobilių dabar Lietuvoje, regis, daugiau nei gyventojų. Vairuojam kone visi, išskyrus kūdikius. Pėstute ilgiau ar trumpiau pėdinam tikrai visi, irgi išskyrus kūdikius. Tai kodėl rudenį ir žiemą, kai labai anksti sutemsta ir pasidaro slidu, vieni su kitais šitaip negerai elgiamės nenešiodami atšvaitų?
Jei nenorite nuo galvos iki kojų apsisagstyti abipusiškai išganingais daikčiukais, nešiokite nors tą privalomąjį vieną. Blogiausiu atveju apsireikškit tamsybėse bent kuo nors baltu – šaliku, kepurike, skarele, plastikiniu maišeliu. Priminimas iš optikos srities: juoda spalva sugeria šviesą ir „pradangina“ tamsiai vilkinčiuosius, o balta ją atspindi ir tuos žmones „parodo“. Tai ir pasirodykit! Ir būkit geri, nelįskite vairuojantiesiems po ratais!
Ojojoj, rašančiajai ima kilti pyktis… Dedu tašką.
Žmonės, gyvenkim draugiškai. Tapkime matomi!
Dalios Kvedaravičiūtės nuotr.
lzdraugija.lt
