Skirmantė JAVAITYTĖ
2015 m. sausio 24 d. Kauno arkivyskupijos muziejuje vyko atsiminimų vakaras, skirtas monsinjoro Alfonso Svarinsko 90-osioms gimimo metinėms.
Didį katalikų dvasininką, Lietuvos patriotą, partizanų ryšininką, disidentą, už antisovietinę veiklą keliasdešimt metų kalėjusį lageriuose, politinį veikėją, karo kapelioną, kovojusį ne ginklu, o malda, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narį, Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordino savininką, Lietuvos Nepriklausomybės medalio ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalio savininką, aukštų vertybių puoselėtoją, tądien pagerbti susirinko Kauno inteligentija.
Ištikimas Lietuvos Nepriklausomybei
Atsiminimų vakare dalyvavęs Seimo narys, Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas, kuriam teko daug bendrauti ir važinėti su šio sąjūdžio Garbės nariu – monsinjoru Alfonsu Svarinsku po Lietuvą, tikino, kad monsinjoras buvo Lietuvos patriotas, laisvės gynėjas, gerbiamas partizanų kapelionas, turėjęs pavyzdinį žmogiškumą ir sugebėjęs įsijausti į kiekvieno vidinį pasaulį.
„Dvasios tvirtybė pasireiškė ištikimybe Lietuvos Nepriklausomybei, savo bendražygiams, atkaklia kova. Juk kokius kankinimus jam teko ištverti KGB kalėjimuose!..
Neįtikėtinas talentas – jo sugebėjimas pritraukti minias žmonių“, – dar pridėjo R. Kupčinskas, pavadinęs A. Svarinską „Lietuvos žmonių širdžių vyskupu“, „deimantu – daugiabriaune asmenybe“.
Vienijantis visuomenę
Socialinių mokslų daktarė, LSMU dėstytoja Ramunė Jurkuvienė, kurios tėvas Povilas Butkevičius kartu su monsinjoru sėdėjo viename lageryje Abezėje (Rusija, – aut. past.), prisiminė, kad susitikdavus dvasininką, jis visad sakydavo: „Tai mergaitė, kurią aš krikštinau!“.
Pašnekovė mena, kad kunigas A. Svarinskas buvo žmogus, į kurį norėjosi lygiuotis, kuris besąlygiškai gynė vertybes, tuo pritraukdavęs ir bendraminčius, skatindavęs juos jungtis į tinklą ir sudaryti viens kitam atramą.
Pasak dr. R. Jurkuvienės, vaikams, jaunuoliams, paaugliams monsinjoras teikdavo ypatingą dėmesį: visose parapijose globodavo šeimas, kurios būdavo jo atrama, tokios buvo Miroslave, Kudirkos Naumiestyje, pačioje Deltuvoje.
Kunigas sutelkdavo sunkesnius paauglius, parodydavo drausmę, o vaikai už tai padėdavo bažnyčioje. Kiekvieną vakarą kunigas atrasdavo laiko juos pakalbinti. „Jis buvo ypatingai vienijantis toje „sukapotoje“ visuomenėje“, – tikino dr. R. Jurkuvienė.
„Ir mano brolis turėjo nelengvą paauglystę, tad tėtis susitarė, kad brolis pabus pas kunigą. Po poros savaičių prolis pasakė: „Kunigas man sudėjo visus vertybių hierarchijos elementus“. Beje, kunigas A. Svarinskas ir mano asmenybės formavimuisi turėjo ypatingą reikšmę“, – pasakojo pašnekovė.
Savo viešoje kalboje ji akcentavo, kad monsinjorui pirmiausia rūpėjo Dievo ir Tėvynės reikalai, o tik po to – asmeniniai. „Visur jautėsi jo bebaimė drąsa ir ypatingas įžvalgumas“, – tikino pašnekovė ir pridūrė: „Kai matai žmogų, kuris keičia pasaulį toje vietoje, kurioje sėdi – tai negali neveikti“.
Pagarbos duoklė partizanams
Žurnalistė, ilgus metus dirbusi žurnalo „Artuma“ redakcijoje Regina Pupalaigytė – Kregždienė susirinkusiems pasakojo, kad monsinjoro dėka buvo išleista daugybė knygų, kuriose įamžintas didvyriškai besikovusių už mūsų dabartį žmonių, prisiminimas.
„Pamenu, redaguojant vieno monsinjorui pažįstamo partizano iš Ukmergės krašto – Jono Kadžionio – Bėdos knygą, buvo pateikta nemažai nuotraukų ir daug teksto. Viename tekste perskaičiau frazę, liudijimą:
„Kai nužudyti partizanai, jau išbuvę keletą dienų numesti, išniekinti gulėjo miestelio aikštėje, galiausiai naktį stribai su enkavėdistais (smarkiai prisigėrę) nutarė juos užkasti. Vienas žuvęs partizanas buvo labai aukštas ir netilpo į prakapstytą atmatų duobelę, tad jam nukirto kojas (susigraudina, – aut. past.)… Net dabar, po šitiek metų, negaliu apie tai ramiai kalbėti, o tąsyk sušiurpinta aš 2 mėn. negalėjau atsiversti tų tekstų, žiūrėti į nuotraukas. Galiausiai, monsinjoras suprato, kad kažkas negerai, darbai juk nejudėjo ir pasiteravo kas vyksta. Išklausęs jis įtikino, kad reikia šį darbą atlikti, reikia įamžinti ateities kartoms“, – pasakojo R. Pupalaigytė – Kregždienė.
Pašnekovė mena, kad vėliau kartu kūrė ir daugybę kitų leidinių, kurių mecenatorius, fundatorius buvo monsinjoras A. Svarinskas.
„Bendravimas su juo – davė galimybę pažinti visą, ligtol nepažinotą Lietuvą ir Jį patį, kaip asmenį“, – džiaugėsi R. Pupalaigytė – Kregždienė.
Atsiminimo kalboje ji pastebėjo, kad per daugybę bendravimo metų, monsinjoras niekada nekalbėjo apie save, tik kartelį paprašęs stabtelėti kelionėje. „Pasirodo, jam reikėjo susileisti vaistus nuo diabeto. Greit susileido ir viskas, nei vieno žodžio apie savijautą, sveikatą“, – su pagarba stebėjosi žurnalistė.
—-
„Žmonėms reikia meilės ir stiprių įsitikinimų, tik tada įmanoma daug ką nuveikti. Reikia tik veikti!“, – iš ekrano tąvakar sklido užtikrinti A. Svarinsko žodžiai, užfiksuoti Nijolės Baužytės filme.
Primintina, kad monsinjoras A. Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d. Jo prašymu amžino atilsio atgulė Ukmergės partizanų kapinėse.
lzdraugija.lt
