Birželio 7 d. Vilniaus Prancūzų kultūros centre Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centras (CNRS) ir Radio France Internationale (RFI) pristatė virtualų muziejų internete, pavadintą „Garsiniai Europos gulago archyvai“. Jį įgyvendino trylika mokslininkų iš aštuonių šalių (Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Rumunijos, Vengrijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos) penkiolikoje valstybių (Baltarusijoje, Čekijoje, Estijoje, Italijoje, Jungtinėje karalystėje, Kazachstane, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, ir Vokietijoje). Šiame virtualiame muziejuje pateikta liudininkų pasakojimų ir asmeninių dokumentų ištraukų. Projektą parėmė Prancūzijos nacionalinė mokslinių tyrimų agentūra, o įgyvendina Rusijos, Kaukazo ir Vidurio Europos visuomeninių tytimų centras (EHESS/CNRS), padedamas RFI, Marco Blocho centro (Berlynas), Prancūzijos socialinių tyrimų mokslinio centro (CEFRES), Prancūzijos ir Rusijos socialinių ir humanitarinių mokslinių tyrimų centro.
Projektą pristatė Vilniaus universiteto mokslininkė Jurgita Mačiulytė, Rusijos, Kaukazo ir Vidurio Europos visuomeninių tyrimų centro mokslininkai Alenas Bliumas (Alain Blium) ir Marta Kravri (Marta Craveri), Strasbūro universiteto mokslinikė Emilija Kustova (Emilia Koustova).
J. Mačiulytė pasakojo, kad tirdama Lietuvos žemės ūkio padėtį po dekolektyvizacijos, atkreipė dėmesį į tai, kad vos atsirado galimybė, dauguma naujai pradėjusių ūkininkauti – buvę tremtiniai, jų vaikai ir anūkai. Senųjų ūkininkų prisirišimas prie savo žemės persidavė jų palikonims, kurie užaugo atplėšti nuo gimtinės, net visiškiems miestiečiams.
A. Bliumas savo pasisakyme pabrėžė, kad šis projektas turi du tikslus. Pirmasis – sukurti „garsinį europinės Gulagų patirties archyvą“. Nors pavadinime yra figūruoja „Gulagas“, virtualiajame muziejuje yra ir tremtinių prisiminimai. Antrasis tikslas – ištirti, išsiaiškinti įvairių šalių šios patirties bendrumus ir skirtumus. Tiriamos Europos tremtinių judėjimo trajektorijos deportacijų metu ir po jų, ypač daug dėmesio skiriama sugrįžimui iš Gulago ir gyvenimui po to. Norima išsiaiškinti, kokių sunkumų patyrė buvę tremtiniai sugrįžę namo, ar jie vėliau dalyvavo disidentiniame veikime, ar priešinosi sovietiniams gyvenimo būdui ir režimui. Šiuo metu yra surinkta per 160 interviu su minėtų šalių gyventojais. Dauguma jų išversta į prancūzų arba anglų kalbą. Jų pagrindu rengiama knyga, Prancūzijos radijas RFI parengė nemaža laidų, kuriose pateikiamos interviu ištraukos ir istorikų komentarai. Paryžiuje buvo surengtos kelios konferencijos projekto tema.
Pačiame internetiniame muziejuje bus galima ne tik paklausyti prisiminimų, žemėlapyje parodomas jų kelionės maršrutas, į Gulagą ir atgal, demonstruojami dokumentai, nuotraukos. Informacija bus pateikiama keturiomis kalbomis: rusų, anglų, prancūzų ir lenkų.
E. Kustova pasakojo, kad įsitraukti į šį projektą ją paskatino asmeninės priežastys –senelės pavardė buvo Raugalia, nuo lietuviškos pavardės Raugalė ar gal Raugalis, nes ji – dar devynioliktojo amžiaus tremtinių palikuonė. Ji ypač daug tyrė Sibire likusių tremtinių ir jų vaikų gyvenimą.
Paskutinis kalbėjo Gulagų kalinys, Antanas Seikalis, LŽD narys, LŽD Stasio Lozoraičio premijos laureatas. Jo pasisakymą pateikiame atskiru tekstu.
Vėliau pakalbinta buvusi 1949 metų tremtinė, LŽD narė, Marytė Kontrimaitė papasakojo, kad ir jos interviu pateks į virtualųjį muziejų. Pokalbis užtruko bene keturias valandas, tyrėjai A. Bliumas ir E. Kustova labai išsamiai klausinėjo apie viską – gyvenimą iki tremties, suėmimą, kelionė į tremtį, gyvenimą ten ir sugrįžus, fotografavo nuotraukas.Juos ypač domino faktai apie tremtinių bendravimą tarpusavyje. Pasakotojos tėvai buvo labai aktyvūs, motina, buvusi mokytoja, savaitgaliais surinkusi lietuvių vaikus, mokė juos lietuviškai skaityti ir rašyti, lietuviškų eilėraščių, dainų ir žaidimų. Tėvas organizuodavo lietuvių iškylas, įvairų švenčių minėjimus. Jis po Stalino mirties subūrė statybos brigadą, kur priimdavo pirmiausia lietuvius, taip pat ir kitus tremtinius. Jis pelnė tarp vietinių žmonių tokią gerą reputaciją, kad jam buvo pasiūlyta įstoti į komunistų partiją. Įdomi jo atsisakymo forma: „Mane išvežė juk todėl, kad kažkuo nusikaltau. Nebuvo teismo, niekas man nepaaiškino, kokia buvo mano kaltė. Aš nepasitaisiau, taigi, esu nevertas…“
Šis virtualaus muziejaus projektas ypač reikšmingas tuo, kad yra bendras daugeliui šalių. Jis pateikia Europos gyventojams iki šiol mažai žinomą informaciją. Gulagų ir trėmimų istorija daug kur laikyta maždaug Rusijos istorijos dalimi.
Internetinį muziejų bus galima aplankyti adresu (http:/museum.gulagmemories.eu).
LŽD info
